Karelija, 1-20 birzelio 2007

Plaukimas upe Ochta. Žymus slenkstis Kiviristi.

Prasideda nuo tradiciško foto stotyje:.

Taigi iš Vilniaus mes išvykome keturiese. Žinojom, kad Sankt Peterburge prie mūsų prisijungs mūsų draugas su savo mergina, kurią mes beje turėjom sutikti pirmą kartą. Taigi iš mūsų kompanijos jau šeši žmonės ir, kaip matėm internetiniam kelionių agentūros puslapyje, grupėje dar bus keturios merginos iš Maskvos. Taigi sėdam į traukinį ir į kelionę!!! Tuu tuuu!!! Mes specialiai užsisakėm bilietus plackarte, o ne kupė ir ne dėl to, kad ten pigesni bilietai, o kad geriau pajusti kelionės traukinių ypatumus, kai aplink tave šmirinėja daugybė žmonių - vieni įlipa, kiti išlipa ir pan. Žodžiu tikėjomės, kad traukinyje visą kelią bus šurmulys taigi pasiėmėm šį bei tą, kad tuo pačiu atšvęsti kelionės pradžią :) Gavosi aišku ne visai kaip tikėjomės. Visi žmonės jau apie 21 val. sugulė ir nurimo, o mes taip įsilinksminom, kad mus teko net tildyti...

Rytas Sankt Peterburge. Turim laiko iki vakaro, kai turėsim persėsti į Murmansko traukinį ir vykti mūsų kelionės tikslo link - upės "Ochta". Diena pasivaikščiojom po miestą, net paplaukiojom kateriu per Nevos upę. Dar kartą įsitikinau, kad Sankt Peterburgas tikrai įspūdingas miestas! Artėjant išvykimui mes nusprendėm nueiti apsipirkti, nes nežinojom ar tame miestelyje kur išsilaipinsim bus normalių parduotuvių, jei išvis tokių bus. Vaizdelis toks - keturi lietuviai eina su pilnom kuprinėm ant pečių, o kiekvienoj rankoj po porą maišelių, kuriuose barška buteliai. Viena iš Karelijos legendų byloja, kad be šnapso ten neišsiversi, tai mes nenorėdami rizikuoti pasiėmėm, kad nepritrūkti... 40 butelių... Legendos (begalė uodų ir "moškių", blogas oras, sunkios sąlygos ir pan..), kurios buvo mums girdėtos ir nupasakotos patyrusių žmonių buvo įtikinamos, todėl mes nerizikavom :) ir galutiniam rezultate pasirodė, kad neapsirikom... Tiesa, kai atėjom į traukinių stotį, laukimo salėje išvydom didelį būrį jūreivių, nusprendėm, kad važiuoja į Murmanską. Po kiek laiko, kai atėjo laikas lipti į traukinį, priėję savo vagoną pamatėm, kad visi anksčiau matyti jūreiviai važiuoja su mumis viename vagone... Pasirodė, kad tai jaunimėlis. Šią naktį mes buvom ramūs, tačiau jaunimas gerai ūžė....

"Belomorskas! Lipam!" Greitai pačiupę kuprines išlipam į peroną iš traukinio. Pagal kelionių agentūros nurodymus mus turėjo pasitikti geležinkelių stotyje, tačiau... kur gi ta stotis??? Aplink baisus rūkas... Matomumas vos 50 m... Net suabejojom ar tai tas miestas.

Po kiek laiko atsirado mūsų būsimo žygio instruktorius. Jis buvo gan jaunas vietinis Karelas. Pasitiko mus išgėręs, o pasiteisino tuo, kad tik ką išlydėjo kitus lietuvius namo ir žinoma su jais tinkamai atsisveikino...

Jis iškvietė du Taksi automobilius, kuriais mes nuvykome į jų turistinę bazę. Čia mes praleidome kone visą dieną ir kitą rytą turėjom išvykti link plaukimo pradžios. Tą patį vakarą mes išvydom ir mūsų būsimo plaukimo kolegas, tiksliau tris merginas iš Maskvos: Natasha, Ženia ir Ksenia.

Pirmoji "baltoji" naktis. Prisimenu, kai mes sėdėdami prie laužo turistinėj bazėj pasiūlėm kolegėms iš Maskvos paskanauti su mumis šiek tiek šnapso, išgirdom atsakymą: "Ja vodki ne pju!"

Ankstų rytą sukrovėm daiktus į autobusą ir išvykom į plaukimo pradžios vietą. Kelionė per visišką bekelę truko ~5 val. Tai buvo praktiškai pačios ekstremaliausios viso žygio akimirkos :) Autobusui važiuojant grioviais ir kemsynais, taip siūbavo ir jį taip mėtė į šonus, kad mes sėdėdami viduje

jautėmės kaip bulvių maišai. Važiuojant kas keletą minučių mestelėdavo į viršų ar reikdavo įsikibti, kad nenumestų nuo kėdės. Jausmas skrandyje buvo lyg plaukiant 5 balų jūra... "Kelintų metų gamybos autobusas?", - klausėm vairuotojo. "Mes su juo beveik bendraamžiai", - atsako jis. "O jums kiek metų?",- "Aš dar jaunuolis!", - su šypsena atsako apie šeštą dešimtį pasiekęs mūsų vairuotojas. Pasiekėm kelionės tikslą. Iš kart mus pasitiko tuntas išalkusių uodų. Toks jausmas, kad jie neragavę kraujo visą amžinybę. Oooo kokie jie įkyrūs... Gerai, kad mes buvom nusipirkę tinkliukus ant galvos, kurie bent apsaugo veidą. Taigi pavalgėm ant laužo išvirtos grikių košės su „tušonka“, susikrovėm daiktus, pripūtėm raftą ir į kelią!

Oras buvo paniuręs. Greitai pradėjo linoti. Kelionė prasidėjo ežere apie 17 val. Mes turėjom plaukti ežerais, o tarp jų upėmis iš kurių viena ir buvo "Ochta". Taigi pirmasis ežeras pasirodė gan didelis. Tik įlipus į raftą instruktorius mus apmokė pagrindinių komandų: "levyj", "pravyj", "taban" (kas reiškia "atgal"). Taigi greit prakutę išplaukėm. Plaukėm pagal žemėlapį, nes ežeras tikrai didelis ir painus. Po poros valandų plaukimo priplaukėm kitą krantą, kur turėjo būti upės ištakos. Deja niekaip negalėjom jų surasti. Po ilgų ieškojimų atradom, kad mūsų instruktorius žiūrėjo į aukštyn kojom apverstą žemėlapį... Iki priešingo kranto irklavom bemaž 3 val. ... Jau supratom kuom kvepia mūsų žygis :)

Irklavom net iki 2 val. nakties, nes turėjom praplaukti taip vadinamą "gnilaja Ochta", kur visi krantai vien pelkė ir sudžiūvę medžiai, todėl nėra jokių stovyklaviečių.

Mūsų džiaugsmui, tai buvo vienintelė ir paskutinė blogo oro diena. Toliau oras pasitaisė ir buvo nuostabus.

Tarp musu yra beveik užkietėję žvejai ir aišku turėjom pasiėmę meškeres, nes viena iš Karelijos legendų bylojo, kad čia pilna žuvies. Žinoma, mes jos ir pagavom :) vienas įspūdingesnių laimikių buvo ~2,5 kg lydeka.

Pakeliui plaukiant buvo daug įdomių nedidelių slenksčių.

Plaukėm kasdien po 5-6 val. Daugumoj „kapojom“ ežerais. Pasitaikydavo ir didesnių, o kai pūsdavo stipresnis vėjas, tai irkluoti buvo tikrai nelengva. Vakarai prie laužo buvo ilgi, nes saulė ten leidžiasi tik valandėlei, o po to vėl kyla, tai praktiškai tamsos ir nebuvo. Uodai kaip ir tikėjomės buvo tikri žvėrys... Mūsų draugas Igoris su mergina pasirodė alergiški uodų nuodams, todėl net vidurdienį plieskiant saulei, kai temperatūra apie +25oC, jie būdavo apsirengę lietaus kostiumus ir apsivynioję visas atviras vietas. Aš tuo tarpu visą laiką buvau su maudymosi kelnaitėm ir deginausi saulutėje :) Aš asmeniškai visiškai nebijau uodų ir jų paprastai nejaučiu, bet čia Karelijoj, jų tikrai daug... Kai sustodavom stovyklavietėj, kuri prapučiama vėjo, jei jis žinoma tą dieną yra, tai uodų jausdavosi nesmarkiai (čia aišku vietiniu supratimu, nes „nesmarkiai“ Karelijoj tolygu „žiauru“ Lietuvoje), bet jei įlendi giliau į miško tankmę, tai saugokis ne meškos, o būrio uodų! Vieną rytą aš pačiupinėjau savo kulnus ir nesupratau kas jiems, nes oda buvo taip ištinusi nuo uodų įkandimų, kad net nesijautė čiurnos kaulo. Buvo toks jausmas, kad čiupinėju medinę kaladę, o ne savo koją.. Praėjo 5 ar 6 dienos...

Net nepastebėjom kaip priplaukėm patį įžymiausią lyguminių upių slenkstį. "Kiviristi" yra didžiausias Karelijos slenkstis ir antras pagal dydį lyguminių upių slenkstis Europoj. Perkrytis per tris pakopas yra net 5 m. Jau artėjant link slenksčio plaukiant upe krantuose matėm keletą kryžiukų, o prie pat slenksčio jų buvo tikrai daug... Šiame slenkstyje žuvo kelios dešimtys žmonių, dauguma žinoma prieš ~20 metų, kai tuo metu plaukimo įranga dar nebuvo tokia tobula. Slenkstis atrodė tikrai įspūdingas! Deja mūsų instruktorius pasakė, kad mūsų plaustas nepritaikytas tokio lygio slenksčiui esant tokiam kiekiui vandens ir mes plauksim geriausiu atveju antra pakopa... Mes tiek laukėm šitos akimirkos, nes pereiti šį slenkstį yra daugelio svajonė ir ne vienas patyręs kalnų upių keliautojas atvyksta į Kareliją tik tam, kad įveikti šį slenkstį. Jau buvom nusiteikę, kad nieko nebus, tačiau rytą mums pasitaikė netikėta proga. Šalia mūsų stovyklavietės buvo įsikūrusi kitos agentūros žygeivių komanda su rimtu raftu, kuris žinoma galėjo įveikti šį slenkstį. Mes pasiprašėm, kad mums paskolintų raftą ir jų komandos instruktorius sutiko :) Mes net du kartus praplaukėm visas tris pakopas!!! Didelis dėkui komandai, kuri mums paskolino savo plaustą ir paaukojo pusvalandį savo brangaus laiko dėl mūsų!

Po to mes šokom į savo baržą (kitaip jos ir nepavadinsi, nes plaustas buvo taip perkrautas daiktais, kad priminė didelę baržą) ir nuplaukėm toliau. Ant slenksčio "Teterin" mus užklupo lietus. Du kartus praplaukę slenkstį nutarėm pasislėpti nuo lietaus po raftu. Žinoma ratuku prasuktas buteliukas tikrai sušildo ir praskaidriną nuo blogo oro paniurusią nuotaiką. Plaukiant net keletą kartų mus buvo užklupęs staigus lietus, kai tekdavo slėptis po tentu net neišlipant ant kranto. Tuomet sušalę mes visad džiaugdavomės, kad pasiėmėm šildančių gėrimų. Tikrai nei karto nepadauginom, tik laiku pasinaudodavom jo gera savybe greitai sušildyti. Žinoma vartojo ir merginos iš Maskvos, kurios buvo pasiėmusios tik alaus, kuris tikrai netinka esant šaltam orui, kai tu sėdi sužvarbęs po lietum, o aplink vien vanduo ir uodai. Turiu paminėti, kad į žygio pabaigą vis dažniau pasitaikydavo "moškių", kurios buvo daug įkyresnės nei uodai. Jų būdavo visas spiečius ir kai aplimpa tavo ranką, net nesuskaičiuosi kiek jų nutūpę. Ir žinoma jos kanda... Taigi kaip mus ir perspėjo uodų ir muselių Karelijoj netrūksta...

Paskutinė stovyklavietė - slenkstis "Ochta". Krantas pelkėtas. Palapines pasistatėm ant pačio upės kranto prie pat slenksčio. Naktį buvo toks jausmas, kad palapinė po truputį slysta į upę ir tu tuoj išplauksi...

Žygį upe mes baigėm visa diena anksčiau, nes atsisakėm vienos poilsio dienos viduryje žygio. Nusprendėm keliauti į salą "Salavki" Baltojoje jūroje. Išlipus ant kranto mus pasitiko autobusas, kuris nuvežė į uostą iš kurio plaukiama į salą. Sala tikrai įspūdinga tiek savo gamta, tiek garsėjančia praeitim. Pokario metais ši sala tarnavo kaip paskirstymo punktas į koncentracijos stovyklas. Saloje iki šių dienų išlikę įkalintųjų barakai. Saloje aplankėm įspūdingą cerkvę su vienuolynu, kuris pokario metais irgi buvo paverstas barakais. Šiandien bažnyčia renovuojama ir atrodo tikrai įspūdingai.

Vakarop parplaukėm atgal į miestelį Kem. Ten susiradę viešbutuką praleidom paskutinę naktį prieš kelionę namo. Anksti rytą išlydėjom mūsų žygio drauges iš Maskvos, o vidurdienį sėdom ir į savo traukinį namo...

Apibendrinant – žygis skirtas pradedantiems aktyvaus poilsio su raftais ar panašiom plaukimo priemonėmis mėgėjams. Upėse slenksčiai 2-3 kategorijos ir tikrai nesudėtingi, o jei kurioje nors vietoje yra baimės, tai visur galima apeiti krantu. Plaukiant įprastai nereikalingi nei hidrokostiumai, nei šalmai. Viso žygio metu ant vandens dėvėjom tik gelbėjimosi liemenes ir tik rimtesniuose slenksčiuose (~ 5 kartai per visą žygį) teko užsidėti apsauginius šalmus. Vanduo ežeruose vidutiniškai šiltas ~ 18^oC. Uodai garantuoti! Jei vyksite liepos mėnesį, tai išvysite tikrai įspūdingas baltąsias naktis. Laukinių žvėrių mes nesutikome, nors sakoma, kad galiam sutikti ir meškų. Mėgstantiems žvejoti patariu tikrai nepatingėti pasiimti meškerę, nes žuvį pasigauti nesudėtinga. Mes pagrinde pagavom lydekų ir ešerių ant guminukų ir blizgės.

Pabaiga.