Kelione i Altaju, 2008 m. liepos 14-23 d.

Prieš metus išbandę plaukimą raftingu lyguminėmis upėmis Karelijoje, šiais metais nusprendėm patraukti į kalnus. Norėjosi pamatyti Rusijos gilumą ir žodis „Sibiras“ skamba pakankamai egzotiškai, tai ilgai nesvarstę pasirinkom Altajų. Šiais laikais, kad patekti į Sibirą deja tenka pakloti nemažą sumą pinigėlių, bet lyginant su vakarų Europos siūlomais analogiškais maršrutais Alpėse kaina tikrai gera. Be to nesinorėjo kiekvieną vakarą nakvynei važiuoti į viešbutį, bet stovyklauti laukinėje gamtoje. Suradom Rusijoj vietinę Altajaus turizmo agentūrą, kuri siūlo aktyvaus poilsio mėgėjams plaukimą kalnų upėmis. Upę rinkomės vidutinio sudėtingumo. Maršrutą sudaro plaukimas dviem upėmis Čuja – Katun. Būdami jau vietoje sužinojom, kad šių dviejų upių sankirta yra Eurazijos žemyno geografinis centras.  Žodžiu ilgai neplanavę susimetėm pinigus ir nusipirkom lėktuvo bilietus skrydžiui iš Maskvos į Barnaulą. Patarimas visiems pirkti bilietus kuo anksčiau, nes turizmas Rusijoje pakankamai išsivystęs. Pirkdami bilietus balandžio mėnesį vasaros viduriui mes jau nebegavom pačių pigiausių bilietų. Šį kart iš Lietuvos išvažiavome devyniese. Keturi mūsų pabuvoję prieš metus Karelijoje, likę vienaip ar kitaip jau išbandę panašaus pobūdžio poilsį.
Kelionės pradžia Vilniaus geležinkelio stotyje.

Kelionės įspūdžiams sustiprinti vėl pasirinkome plackarto vagoną. Kelionė iš Vilniaus į Maskvą trunka ~12 val. Dieną, kai išvažiavome buvo velniškai karšta. O plackarto vagonas, tai lyg skardinė konservų dėžutė, kuri įkaista saulėje ir gerai laiko karštį viduje.  Kai traukinys stovi vagonas visiškai neprapučiamas, o apie šiuolaikines oro kondicionavimo priemones senuose traukinių vagonuose galima tik pasvajoti... o dar kai sulipa 52 gyvi radiatoriai... Žodžiu juokelis iš „KVN“ visiškai teisingas – „plackartą sukūrė velnias“ ;) Kai pradėjome važiuoti ir šiek tiek pravėrėm langus, atrodė kad pasidarė vėsiau, tačiau kai sustojom ties Baltarusijos siena ir ten prastovėjom apie ~1,5 val. tai temperatūra vagone, manau, buvo pakilusi net iki kokių ~35oC.




Rytas Maskvoje.





Iki lėktuvo skrydžio mums visa diena, todėl nusprendėm pasižvalgyti po Maskvą. Prasukom ratelį aplink raudonąją aikštę, deja į Kremliaus teritoriją patekti nepavyko, nes tą dieną  miesto gatvėse vyko vietinės Formulė-1 varžybos, taigi visi keliai buvo uždaryti ir atitverti.



Vakarop važiuojam į Šeremtjevo oro uostą. Atrodytų, kad tokio didelio miesto oro uostas turėtų būti milžiniškas, tačiau mūsų nuostabai vidinių skrydžių oro uostas Šeremtjevo-1 yra gan nedidelis, o laukimo salė ne ką didesnė nei Vilniaus oro uosto.








Skrydis trunka apie 4 val, tačiau įvertinus laiko juostos pasikeitimus viskas užtruko kone dvigubai ilgiau. Barnaulo oro uoste išlipus iš lėktuvo nėra jokios sutikimo salės. Tave paleidžia tiesiog vidury laukų, o bagažas išduodamas atskirame nedideliame pastatuke. Barnaulo oro uoste ankstyvą rytą mus pasitiko vietinės turizmo agentūros autobusiukas, kuris turėjo nugabenti mus į kalnus. Kaip silkės skardinėje ~6 val. dardėjom vietiniais ne itin gerais keliais karštą vasaros dieną.






Pagaliau atvykome į agentūros turistinę bazę. Čia mums sukomplektavo visą būtiną įrangą plaukimui ir stovyklavimui. Surinkę visus būtinus daiktus pagaliau išvykstame link upės! Kelionė kalnuotu regionu užtruko dar apie 6 val. Mus pakerėjo fantastiški kalnų vaizdai. Neįprasti kalnai patraukė mūsų akį ir iškart sužavėjo. Gamtovaizdis pastoviai keitėsi nuo „Mėnulio kraterių“ iki „žalių Alpių“ vaizdų. Važiavome serpantinais, o vietinis vairuotojas matyt žinodamas kiekvieną kelio milimetrą, lėkė lyg parakęs. 






Pagaliau mes vietoje!!! Kai kurie iš mūsų pirmą kartą iš taip arti pamatė kas yra tikra kalnų upė J Pasistatom palapines, lengvas dušas šaltame upės vandenyje, vakarienei barščiai išvirti ant laužo ir žinoma susipažinimas su grupe. Viso agentūra surinko 20 žmonių. Mūsų devyni lietuviai, trise iš Uralo regiono ir likę aštuoni vyrukai iš Maskvos. Kai kurie čia jau ne pirmą kartą, tačiau dauguma naujokai. Mūsų visą būrį žmonių lydėjo trys instruktoriai ir autobusiukas su vairuotoju, kuris puse plaukimo mus turėjo lydėti važiuodamas palei upe. Iš kart nusivylėm, kad žygis bus pakankamai civilizuotas, nes mūsų daiktus turėjo vežti  autobusiukas, o viską išskyrus savo palaipinės pastatymą už mus turėjo daryti trys nelabai šnekūs kelionės gidai – instruktoriai.





Diena Nr. 1.

Visi susirenka asmeninius daiktus ir viską sudedam į autobusiuką. Patys lendam į hidrokostiumus, žinoma dedamės gelbėjimosi liemenes ir šalmus. Po neilgai trukusio pasiskirstymo sėdam po 7 žmones į raftą + instruktorius ir mes jau upėje. Plaukimas prasideda upe Čuja. Vanduo labai drumzlinas, purvo spalvos, nes kaip sakė vietiniai skalaujamas molis užteršia vandenį ir jis vasaros metu tampa visiškai neskaidrus. Srovė pakankamai stipri, todėl irkluoti beveik nereikia. Tik retkarčiais pagal instruktoriaus komandas mes pairkluojam, kad išlyginti raftą. Vaizdai aplink pasakiški. Pirmą dieną visi plaukiam išplėtę akis, nes gamtos grožis nerealus. Prasideda nedidelės rėvos ir štai jau pirmasis rimtas slenkstis – „Begemotas“ 5 kategorija. Prieš slenkstį sustojam apsižiūrėti. Instruktoriai tarpusavyje aptarinėja kuria upės vieta geriausia praplaukti. Kalnų upių specifika tokia, kad gali būti praplaukęs nors ir šimtą kartų ta upe, tačiau kiekvieną sykį prieš rimtą slenkstį turi išlipti apsižiūrėti, nes kiekvieną kartą būna skirtingas vandens lygis todėl netgi slenksčio kategorija gali svyruoti, o kai kuriais atvejais slenksčiai tampa netgi nepraplaukiami. 







Sėkmingai praėjome pirmąjį rimtą slenkstį ir štai netrukus jau stojam į stovyklavietę. Pirmoji plaukimo diena buvo pakankamai trumpa.

Pramogai pakilome į kalną pasižiūrėti krioklio. Legenda byloja, kad kadaise sprukdama nuo užpuolikų mergina šoko nuo uolos nusprendusi pasirinkti mirtį vietoj nelaisvės. Nuo to laiko uola verkia...




Toliau voliojam durnių prie upės. Laimei kalnuose visiškai nėra jokių uodų ar muselių J Gali laisvai sau degintis kaitrioje saulutėje. Išbandėm ir plaukimą tiesiog su gelbėjimosi liemene vandens tėkmėje.

Diena Nr. 2.

Pusryčiams košė, kava, sumuštiniai. Susirinkom daiktus ir startuojam.

Diena prabėga žaibiškai. Vis dar grožimės gamtos stebuklais. Praėję keletą smagesnių slenksčių vakarop švartuojamės prie kranto. Čia mums pasiūloma apsilankyti vietinėje pirtyje ir paskanauti avienos. Mūsų kelioninis autobusiukas per kelis kartus mus nuveža į pirtį, o vakare jau laukia tik ką paskersta avis. Mūsų instruktoriai mums pagamina keletą patiekalų. Pagal vietinius papročius nei vienas gyvūno organas neišmetamas. Iš pradžių mums išverda iš avies vidurių susuktus keistos formos „skanėstus“ J Skonis, sakyčiau, „įdomus“... Po to tenka paragauti šviežios kraujinės dešros.... Gerai, kad po visko mums išverdama skani avienos sriuba, kuri pataiso daugelio prarastą apetitą J

Visur aplink upę laisvai ganosi tiek karvės tiek arkliai. Kaip mes supratom gyvuliai naminiai, tiesiog jie turi pakankamai laisvės dideliuose šeimininkų ganyklų plotuose. Vaizdas, kai žirgų kaimenė atjoja atsigerti vandens išties įspūdingas, tačiau yra ir minusų – visa pieva nusėta sudžiūvusiomis gyvūnų išmatomis...







Diena Nr. 3.

Tą dieną praėjom turbūt pačius įspūdingiausius šios upės slenksčius – „Turbina“ ir „Horizontas“. Viena paskui kitą einantys du slenksčiai. Pirmasis tarp uolų putoja ir pursloja lyg turbina, o antrasis - ilgas ir įspūdingas kanjonas.  Plaukiant antruoju slenksčių vienas raftas vos neapsivertė, kai ant posūkio trenkėsi į uolas. Du žmonės visgi neišsilaikė ir iškrito į putojantį upės vandenį. Vienas vaikinas iškart buvo išgriebtas su mumis pastovai kajaku plaukusio instruktoriaus, kuris specialiai buvo numatytas tokioms gelbėjimo operacijoms. Antrasis vaikinas tik išnėręs iš vandens buvo pagriebtas sūkurio ir dar kartą paniro. Viskas įvyko žaibiškai ir po kelių sekundžių jis jau išniro už keleto metrų paleistas sūkurio jėgos. Mes buvom apmokyti, kad jei atsitiktų taip, kad iškrenti į vandenį ir tave pačiumpa sūkurys, svarbiausia nesipriešinti ir neeikvoti jėgų povandeniu ir jokiu būdu iš rankų nepaleisti irklo. Vandens tėkmė pati išneša iš sūkurio verpeto tolyn tėkme. Vėliau vaikinas pasakojo, kad kai jis iškrito iš plausto jis iškart išniro į paviršių, bet staiga lyg kas pagriebęs už kojų vėl nutempė žemyn... tokia buvo sūkurio jėga... 






Po pietų įplaukiam į sekančią upę, kur Čuja susilieja su upe Katun. Šioje upėje vanduo iki santakos žydras ir daug švaresnis, tačiau irgi neskaidrus, nes skalaujant gipsą jis įgavęs pilkšvą atspalvį, o susimaišius dviems upėms vanduo tampa toks pat purvinas. Netrukus lipam į krantą suburti stovyklavietę. Aplink sausa saulės išdeginta stepė. Taigi mes esame Eurazijos žemyno centre. Instruktoriai mums pasiūlo netolimą kelionę į gretima esančią bažnyčią po atviru dangumi. Žinoma mus suintriguoja ir mes išvykstame. Mus nuvežė į vietą kalnuose, kur ant uolų išbraižyti taip vadinami „petroglifai“. Vietinė gidė labiau panaši į raganą, ne tik savo išvaizda bet ir šnekomis mums pasakoja, kad piešiniai atsiradę ant uolų prieš daugiau nei 10.000 metų. Ant uolų išbraižyti vietiniai kalnų gyvūnai „maralai“ su dideliais ragais, kurie pasak gidės siekdavę iki trijų metrų aukščio ir tai buvo pats galingiausias gyvūnas kalnų vietovėse. Šioje vietoje susikaupusi didžiausia iki šiol Altajuje atrasta šių piešinių koncentracija. Pasak gidės išlikę senovės aukurai, altoriai ir kitos šventos vietos, todėl vieta ir vadinama bažnyčia po atviru dangumi. Vieta išties mistiška ir kažkuo kerinti. Kol vaikščiojom virš mūsų galvų skraidė galingas erelis, o kai atsisukus į saulę iškėlę rankas visi kartu paliepti gidės kartojom mistiškus žodžius, tai net šiurpuliukai per kūną perbėgo...




Diena Nr. 4.

Mūsų autobusiukas išvyko į turistinę bazę, nes važiuoti palei upę Katun jau nebeįmanoma. Nuo šiol visi daiktai plauks su mumis plaustuose. Kiekvienam įduodamas hermetiškas maišas susidėti daiktams, kad jie nesušlaptų plaukiant upe. Beje plaukiant upe mes buvom pastoviai apliejami upės vandens, nes per kiekvieną rėvą ar slenkstį ant mūsų ištrykšdavo vandens srovė J Išplaukiam. Šiandien mus pasitinka įspūdingas slenkstis „Ilgumen“ – 4 kategorija. Upė Katun ypatinga savo bangavimu.  Vietomis bangos būdavo tokios didelės, kad vieną sykį mūsų plaustas buvo pastatytas kaip žvakė, nors jo ilgis yra net 5 metrai. 




Vakarop švartuojamės prie kranto. Tą vakarą dar kartą bandėm pažvejoti. Kadangi kalnų upėse daugiausia žvejojama ant muselinės, tai būtinas skaidrus vanduo, kad žuvis matytų paviršiumi plaukiančią muselę. O kaip jau minėjau abiejų upių vanduo buvo labai purvinas, todėl vietiniai mus pamokė, kad žvejoti reikia tose vietose, kur į upę įteka mažesni upeliai. Paprastai jų vanduo būna skaidrus kaip šaltinis ir žvejoti patariama kaip tik ant skaidraus ir purvino vandens sandūros, kadangi ten atplaukia maitintis kirkšliai. Deja mums taip ir nepavyko jų pagauti, nors sutikti turistai mums pasakojo, kad toje pačioje vietoje prieš metus čia prigaudė gausybę žuvies.






Diena Nr. 5.

Anksti rytą pakrapnojo lietutis. Altajus yra žemyninio klimato vietovė. Dienos karštos ir giedros, naktį temperatūra nukrenta apie 15-20oC, o vakarop dažnai matosi susikaupę lietaus debesys. Pirmą kartą mes paragavome lietaus. Nuo upės kranto matėsi tiesiai į kalnus įsirėžę debesys.

Tačiau greitai oras prasigiedrijo. Mes patraukėme toliau. Slenkstis „Šabaš“ – 4 kategorija. Slenkstis susideda iš dviejų pakopų. Pirmojoje yra milžiniška „bačka“ ir pasak mūsų instruktorių 99% tikimybė apsiversti, todėl mes ją praplaukėm šonu, o jau antrojoje pakopoje mes kaip reikiant pasismaginom!




Dieną staiga užėjo toks smarkus lietus, kad mums net teko lipti į krantą ir slėptis po medžiu. Iš pradžių pakilo stiprus vėjas, o paskui ir liūtis. Instruktoriai jau nuo ryto atrodė įtartinai, kai apsivilko lietaus striukes ilgom rankovėm, o mes aišku kaip ir kasdien su marškinėliais trumpom rankovėm J Turiu paminėti, kad viso žygio metu mums buvo griežtai uždrausta vartoti alkoholį plaukimo metu ir mes nei kiek neprieštaravome, tačiau kai po staigios liūties visi permirkom kiaurai, instruktoriai neprieštaravo, kad kiekvienas išgertų po šlakelį „vaistų“. Iki vakaro buvo apsiniaukę ir vėsu... Mes net prašėme, kad mums leistų kuo ilgiau irkluoti, kad sušiltume. Įprastai plaukimo metu didžiąją dalį laiko mes tiesiog kiurksom plauste ir neirkluojam. Kai geras oras tai saulutės atokaitoje malonu drybsoti, tačiau užslinkus debesims pasidarė žvarboka.

Pakeliui praplaukėm turistinę bazę su parduotuvėle. Išlipom apsidairyti. Daugelis iš kart puolė pirkt šokoladukus ar traškučius, kurie atrodė stebuklas po kasdieninių konservų ir kruopų



Plaukiant per vieną rėvą mes su raftu užkabinom dugnu uolą ir pradūrėm skylę. Dugnas pripučiamas, todėl kai išsileido visas oras nuo daiktų svorio plauste pradėjo kauptis vanduo. Kai išsilaipinome krante ir iškraustėm visus daiktus daugelis atrado kiaurai permirkusius savo asmeninius daiktus. Pasirodo net ir hermetiškus maišus reikia mokėti įpakuoti... ilgai prie laužo teko džiovinti šlapią miegmaišį, nes visiškai nesinorėjo miegoti šlapiam. Naktimis kaip jau minėjau temperatūra nukrinta net iki 5oC.








Diena Nr. 6.

Dieną praplaukėm keletą įdomesnių slenksčių. Vakaras. Nauja stovyklavietė. Vakare netoli stovyklavietės teko matyti gyvatę. Vakare prie laužo pagavę azartą lošiam „mafiją“.





Diena Nr. 7.

Paskutinė plaukimo diena. Rytą bevalgant košę atradom, kad mūsų maisto likučius sėkmingai doroja mūsų stovyklos draugas, o gal net ir tikrasis savininkas “suslikas”.




Keletas įdomesnių slenksčių – „Teldekpen“ ( 4 kategorija) ir “Jaladinskij”. Pirmasis slenkstis yra tektoniniame tarpeklyje, kur upės vaga yra labai gili. Toje vietoje daugybė sūkuriukų, kurie toks jausmas tuoj tuoj įtrauks plaustą į gelmę.

Štai ir pabaiga! Renkamės daiktus ir grįžtam į bazę.







Vietiniame miestelyje radome pora prekystalių su parduodamais suvenyrais. Agentūra mums suruošė tikrą pirtį J Pagaliau iš tikro išsiprausėme.  Vakarop atsisveikinimas ir kelias į Barnaulo oro uostą.

Diena Nr. 8.

Ankstus rytas oro uoste. Visi skrydžiai atidėti dėl tiršto rūko.

Sužinom, kad mūsų lėktuvas nutupdytas Novosibirske už kokių 300 km. Nerimas ir laukimas tikrai nedžiugina... Skrydis iš 5 val. ryto perkeltas į 9 val. Atėjus laikui, pasirodo, kad lėktuvas net neketina atskristi, nes pilotai nuėję miegoti. Po ilgų ginčų ir nesusipratimų „Aeroflot“ mus pamaitina vietinėje valgykloje ir apgyvendina viešbutyje pamiegoti iki vakaro.






Pagaliau mes jau skrendam link namų! 



Štai mes ir Vilniuje.

Apibendrinimui – plaukimas tikra kalnų upe. Gamta nepakartojama. Šiame žygyje labiau pravertė kremas nuo saulės, nei purškalai nuo uodų. Žygio organizatorius „Altaj tur“ pasirūpino viskuo tiek reikalingu inventorium tiek nepriekaištingu aptarnavimu. Žvejyba šiose upėse reikėtų pamiršti. Taigi Čuja-Katun jau įveikta!

Video: http://www.baltulokys.lt/index.php/rafting/45-altaj-2008-video