2009.08.09 – Sekmadienis (išvykimas iš Vilniaus)

Iš anksto sutarėm, kad sekmadienį 15 val. visi renkamės Vilniaus autobusų stotyje. 16 val. turėjo išvykti mūsų autobusas į Rygą. Niekas nepavėlavo, visi turėjom pasus ir išvykom numatytu laiku. Prieš tai šiek tiek pergyvenom dėl daiktų, kaip juos reikės sutalpinti į autobuso bagažo skyrių, nes pas kiekvieną buvo ~130l kuprinės po 30kg ir 4 pakuotės dvimetrinių katamaranų rėmų su irklais, tačiau viskas tilpo ir jokių problemų neiškilo J

Kelionė iki Rygos neprailgo, pirmą kelio pusę linksmai šnekučiavomės o antrą dalį jau daug kas snaudė J. Autobusas mus pristatė tiesiai į oro uostą. Iš Rygos 23 val. išskridom į Almatą. Kelionė lėktuvu truko 5 val., apie 4 val. mes jau buvome vietoje (vietiniu laiku jau buvo 7 val. ryto).

2009.08.10 – Pirmadienis (Kazachstanas!!!)

Mus turėjo pasitikti 15 vietų autobusas ir nugabenti į miestą Tekeli ~300 km nuo Almatos, tačiau vietinė agentūra pakišo mums mažesnį Ford Transit, į kurį realiai galėtų tilpti tik 8 žmonės be ypatingo bagažo. Vairuotojas mus tikino, kad tikrai tilpsim ir nuvažiuosim kur reikia, tačiau tai neguodė... Kuprines ir katamaranų rėmus sukrovėm ant stogo. Teko gerokai suraišioti, nes krovėm tikrąją žodžio prasme tiesiai ant stogo nebuvo net jokios bagažinės J visi į vidų keleiviai sulipo likom tik trise, nes virves rišom per visą automobilį tame tarpe užrišom ir keleivių dureles J. Šiaip ne taip sulipę į mūsų superautomobilį pagaliau dardėjom Kazachstano keliais. Važiavom kaip silkės statinėje, lauke plieskė karštis, viduj buvo taip karšta, kad nepadėjo net praviri langai. Pakeliui nieko ypatingo neišvydom, tiesą sakant jokios vietinės kultūros apraiškų, net mečetės nei vienos nematėm. Užkliuvo tik pakelėje išrikiuotos lentynos parduodamų vaisių, kurių buvo gausybė ir atrodė taip gardžiai J Gerokai po vidurdienio atvykom į mūsų miestelį Tekeli. Apsistojom turistinėj bazėj „Stek“. Šis turistų klubas labiau orientuotas į kalnų alpinizmą, bazėj ant dviaukščio namo sienos net įrengta treniruočių sienelė laipiojimui, bet žinoma jie neatsisako suteikti paslaugų ir kitiems aktyvų laisvalaikį mėgstantiems turistams. Ši agentūra per tą dieną sutvarkė mums visus dokumentus ir registraciją. Išsikrovę daiktus išėjom į miestą apsipirkti. Visi pasidalinę poromis gavo po sąrašą maisto produktų, kuriuos reikėjo nupirkti ateinančioms žygio dienoms. Miesto turgus ir parduotuvėlės asortimentu ir produktų gausa nepasižymėjo, tačiau šiaip ne taip suradom viską ko reikėjo ir visi vėl susirinkom krūvon kavinukėje papietauti. Valgėm vietinius „mantus“, kurie buvo visai gardūs. Po pietų keletas iš mūsų nutarėm nueiti į miesto baseiną, kurį matėm įvažiuodami į miestą. Mūsų nelaimei, kai atėjom jis kažkodėl buvo tuščias (be vandens), nors važiuodami matėm kaip vietiniai jame pliuškenosi. Labai norėjom išsimaudyti, nes po kelionės buvom gerokai sušutę, tai pamėginom rasti geresnę vietą prie upės ir netikėtai atradom vietinį „vandens pramogų parką“ – iš vamzdžio teka šiltas vanduo (aušinimo vanduo iš termofikacinės elektrinės) į įlankėlę, kur sumirkę daug vietinių vaikų. Sulipom ir mes lyg į džiakuzį J Vanduo iš vamzdžio teka su kvapeliu, tačiau jis bent jau šiltas, nes upės vanduo palyginus tikrai ledinis.

Vakare išsidalinom supirktą maistą, kiekvienas gavo dalį savo budėjimams. Vakarai čia trumpi, nes temsta jau 20 val. Kieme buvom pasistatę palapines, taigi ilgai nevakaroję sugulėm.

2009.08.11 – Antradienis

Iš pat ankstyvo ryto atvažiavo autobusiukas, kuris turėjo mus vežti prie upės į kalnus. Kadangi tik atvažiavę į bazę pasipiktinom, kad mūsų Fordukas tikrai nepritaikytas tokiam žmonių kiekiui su tokiu bagažu, tai šįryt atvažiavo 15 vietų Mercedesas. Susikrovę mantą išvykom. Nuo Tekeli reikėjo nuvažiuoti ~80 km. Upė Koksa, kuria pirmiausia turėjom plaukti, galima padalinti į du ruožus – viršutinė upės dalis siaura ir sudėtinga 6 kategorijos, nuo vidurio slėnyje vandens srovė nurimsta, nebėra tarpeklių ir upė panašėja labiau į 4-5 kategorijos maršrutą. Kadangi mūsų grupėje buvo 4 „čainikai“, kurie rimta upe su katamaranais plaukė pirmą kartą, tai nusprendėm plaukimą pradėti nuo upės vidurio lengvesne atkarpa, kur galima būtų apšilti prieš viršuje esančius rimtus slenksčius. Mus vežė ne pačios geriausios būklės asfaltuotu keliu. Važiuojant vietomis tekdavo manevruoti tarp didžiulių duobių. Iš lėto važiavom link kaimelio „Rudničnyj“, pavadinimas greičiausiai sugalvotas nuo rūdos perdirbimo gamyklos esančios šalia kaimo. Ji jau nebeeksploatuojama, taigi kelias irgi apleistas. Apie pietus atvykom ir apsistojom prie upės iškart už kaimelio. Apsistojom ant pasienio zonos su Kinija ribos. Skersai kelio išrikiuoti gelžbetoniniai bunkeriai su nedidelėmis angomis. Bunkeriai buvo naudojami sienos apsaugai Tarybų Sąjungos laikais, o šiuo metu jie naudojami nebent gamtiniams reikalams atliktiJ. Atvykę turėjom surinkti katamaranus ir pernakvoję kitą dieną išplaukti. Taigi pasistatę palapines puolėm surinkinėti katamaranus. Pagal upės lociją išskaitėm, kad šiek tiek aukščiau tos vietos kur mes įkūrėm stovyklavietę turėjo būti 5 kategorijos slenkstis. Keturvietis ir vienas dvivietis nusprendė pasimankštinti nešiojant laivus ir pasitreniruoti upėje. Nusivylėm slenksčiu - jis tikrai ne 5 kategorijos ir jau ėmėm pergyventi kas bus toliau jei visi tokie slenksčiai. Tačiau pirmai pradžiai buvo ką veikti ir galima sakyti kai kurie iš mūsų „sušlapo kojas“ šioje upėje. Jau temstant pirma vakarienė prie upės po žvaigždėtu dangumi. Visi geros nuotaikos, nes nuo rytojaus prasideda ilgai lauktas mūsų plaukimas.

2009.08.12 – Trečiadienis

Pirma plaukimo diena. Anksti rytą ~ 7val budintys jau ruošia pusryčius. Skaniai papusryčiavę susikrovėm kuprines ir į upę!!! Plaukimo pradžioje nedidelės rėvukės, po to geras pusdienis be rimtesnių slenksčių. Gražioj vietoj sustojom papietauti – soti sriuba pats tas atgauti jėgas.J Po pietų jau laukė šiek tiek daugiau adrenalino. Iš slėnio įplaukėm į tarpeklį „Jerzasaj“ kur mūsų jau laukė pirmieji 4 kategorijos slenksčiai. Per dieną praplaukėm slenksčius Nr. 43-46. Pagal Cvetkovos aprašymą, kuriuo vadovavomės ir organizavom visą kelionę, šiandien praplaukėm du 5 kategorijos slenksčius – 5B „Vodopadnyj“ ir 4C „Sverepyj Gari“. Antrąjį plaukdami net filmavom. Per dieną įveikėm 43,5km. Nuo plaukimo pradžios iki išlipom ant kranto stovyklavietėje užtrukom 5 val. 45 min. Kadangi plaukėm su pertraukomis ir pietumis, tai galima sakyti, kad plaukėm 10 km/h greičiu.

Apie 17 val. vietiniu laiku radom laukymę dešiniajam upės krante, kur nutarėm apsistoti nakčiai. Vieta ne pati geriausia, tačiau jau nebenorėjom rizikuoti, nes nežinia kas laukia priekyje, o be to jau ir kelių sąnariai pavargo per dieną. Tik kai jau išsikrovėm daiktus ir pasistatėm palapines pamatėm, kad už ~100m priekyje kitame upės krante buvo nuostabi stovyklavietė J

Vakarienei makaronai su tušonke. Simboliškai pažymėjom pirmą sėkmingą plaukimo dieną. Po dienos raumenukai maloniai pavargę, vakaras saulėtas, nuotaika puiki. Diena praėjo tiesiog puikiai!

Iš vakaro, kai kuriems iš mūsų sunkiai sekėsi užmigti, greičiausiai dėl laiko skirtumo. Mes ėjom gulti iškart sutemus apie 21 val., o Lietuvoje tuo metu buvo tik 18 val., paprastai tokiu metu būnant Lietuvoje tik grįžti iš darbo namo J.

2009.08.13 – Ketvirtadienis

Tomas su Aleksandru atsikėlė anksčiau iš ryto kartu su budinčiaisiais, kad persikeltų į kitą upės krantą ir pažvejotų. Tam krante kur stovėjo palapinės buvo tik tekantis vanduo ir nebuvo jokios patogios vietos žvejybai, o priešingam krante iš vakaro matėm kaip žuvys šokinėja ir gaudo museles. Gaila, bet ir vėl niekas nekibo... Jau trečia diena prie upės, o žvejams visai nesiseka.

Po pusryčių susiruošėm ir išplaukėm toliau. Saulė ir toliau mus lepino. Praplaukę nedidelę atkarpą, ant akmenų upės viduryje, radom sulaužytą keturvietį katamaraną „Argut“. Kažkam ne itin pasisekė... juokauti su kalnų upe negalima. Plaukėm toliau 4 - 5 kategorijos slenksčiais. Po ~2 val. priplaukėm mūsų treniruočių maršruto pabaigą, kur desertui laukė krioklys „Vodopady“ vertinamas kaip rimtas 6 kategorijos slenkstis. Po šio slenksčio baigiasi įdomus plaukimui ruožas Koksu upėje. Krioklys - slenkstis yra nedideliam kanjone apsuptame neaukštų uolų, beveik visose vietose sąlyginai nesudėtingas priėjimas prie upės, o aukščiau palei upę eina keliukas. Slenksčio pradžioje dvi labai rimtos pakopos, o toliau dar kelios lengvesnės. Pirma pakopa mums pasirodė rimčiausia, nes ten upės vandens kritimas ~4-5m. Kairėj pusėj vanduo krenta per beveik stačias uolas, o dešinėj pusėj nuožulnesnis „slyvas“, tačiau ten didelė bačka. Nusprendėm apeiti bačką ir plaukti kairiau, nes apvirtus pirmoje bačkoje toliau tektų pačiam tik su liemene praplaukti dar 3 pakopas, kas neatrodė viliojančiai. Antroje pakopoje nuožulnus nusileidimas tiesiai į bačką, o toliau jau nieko rimto. Trijose vietose pririšom gelbėjimo virves („morkas“), o iškart už antros pakopos atnešėm ir vandenyje palikom vieną dvivietį katamaraną kaip papildomą saugiklį, kad, jei kieno nors katamaranas apsiverstų kurioje nors slenksčio pakopoje, jie gaudytų žmones, irklus ar katamaraną. Aišku paruošėm kameras ir fotoaparatus, nes vieta tikrai įspūdinga ir patogi filmavimui. Daiktai jau buvo pernešti už slenksčio kur iškart pasistatėm palapines. Lengvai užkandę išsiruošėm įveikti pirmąjį „šešetuką“ šioje upėje, o kai kam ir pirmąjį apskritai. Pirmieji su keturviečiu katamaranu ėjo labiausiai patyrę vandenininkai – Viktoras, Gytis, Valdemaras ir Arvydas. Valdas su Aleksandru sėdo į gelbėjimosi dvivietį katamaraną, likę pasidalino kas prie virvių kas prie foto ir video aparatūros. Laukimas kol atplauks laivas visad prailgsta, nes tu sėdi ir lauki, o tiems kurie ruošiasi plaukti pasiruošimo darbai ir startinis jaudulys prabėga akimirksniu. Taigi keturvietis jau plaukia. Pirmąją pakopą įveikia be problemų, visi iškart atsidūsta ir apsidžiaugia. Plaukiant antra pakopa katamaranas netikėtai apsiverčia... Arvydas išnėrė iš vandens už gerų 10 m ir nuplaukė nespėjęs užsikabinti už jam numestų gelbėjimosi virvių. Likę trys kabarojasi ant apsivertusio katamarano ir mėgina plaukti tolyn nuo galingos bačkos. Dvivietis priplaukė prie apvirtusio katamarano ir padėjo jį išvilkti į ramesnę įlanką plyšyje tarp uolų, o Arvydas tuo metu jau sėkmingai tik su liemene įveikinėjo likusias tris pakopas. Dvivietis ištraukęs keturvietį iš bačkos nuskubėjo gelbėti Arvydo. Jį rado jau išlipusį ant kranto iškart už slenksčio ir padėjo tik tuo, kad pergabeno jį į priešingą krantą. Likę trise apvertė keturvietį katamaraną ir perplaukė likusią slenksčio dalį. Viskas baigėsi pakankamai sėkmingai. Niekas iš mūsų neįvertino antroje pakopoje esančios bačkos jėgos, būtent ji pasirodo buvo rimčiausia kliūtis slenkstyje. Toliau visi jau praradę nuotaiką, niekas nebeskubėjo plaukti sekantis. Po ilgų svarstymų ir dvejonių toliau nusprendė plaukti vėl keturvietis: Tomas, Arvydas, Pavelas ir Antonas. Pasimokę iš pirmojo plaukimo ir įvertinę padarytas klaidas, keturviečio ekipažas žinojo ko laukti ir elgėsi jau atsargiau. Pirmą pakopą praėjo sklandžiai kaip ir tikėjosi, o antroje pakopoje nepataikė kur norėjo dešiniau, nes pati sūkurio jėga buvo beveik per centrą. Nors ir tiesiai į bačką įkritęs katamaranas bačkoje pasisuko ir keletą akimirkų blaškėsi, tačiau išsilaikė neapvirtęs. Visi džiaugsmingai sušuko įveikę slenkstį. Po šio sėkmingo plaukimo jau be baimės ėjo dviviečiai katamaranai: Valdas su Aleksandru (pirmoje pakopoje sulaužė irklą), tačiau toliau praėjo sklandžiai, po jų plaukė Gytis su Valdemaru ir paskutiniai Arvydas su Jelena.

Jau temstant grįžom į stovyklavietę. Šiandien Antono gimtadienis. Pasha su Antonu išėjo iki kaimelio parduotuvės nupirkti šventės atributų gerai nuotaikai palaikyti, o kiti ruošė vakarienę ar šiaip dalinosi dienos įspūdžiais, kurių išties buvo apstu. Pasirodo kaimas buvo ne už 2 km kaip mums sakė vietiniai, o už 12 km. Gerai, kad tiedu pasigavo automobilį ir už tam tikrą mokestį suvažinėjo pirmyn atgal. Jiems sugrįžus pasveikinom Antoną. Padovanojom jam vietinę kepuraitę – „Tiubeteiką“. Tą vakarą šiek tiek pavakarojom, dalinomės dienos įspūdžiais vis prisimindami sėkmingus ir nesėkmingus slenksčio praėjimus.

2009.08.14 – Penktadienis

Kadangi pirmą maršruto atkarpą praplaukėm viena diena greičiau, tai šiandien poilsio diena – „dniovkė“. Vieni bando žvejoti (ir vėl nesėkmingai), kiti nuėjo netoliese ieškoti parduotuvės ir grįžo nieko neradę, o likusieji leidžia laiką po tentu skaitant, miegant ar žaidžiant kortomis. Valdas siūna naujus madingus geltonus sportbačius iš ant akmenų rasto katamarano išorinio baliono liekanų J juokavom, kad Kazachstaniečiai pamatę turėtų pagalvoti, kad tai naujas mados šauksmas ir pradėti tokius pačius gaminti J. Visą pusdienį pratinginiavom – knygos, kortos, miegas. Gytis nuėjo pašokinėti nuo uolos į upę. Žodžiu visiška atsipalaidavimo diena lyg per atostogas J. Po pietų nusprendėm dar kartą praplaukti slenkstį. Susirinko mišrus keturviečio ekipažas: Gytis, Valdemaras, Viktoras ir Ruslanas. Nutarėm imtis visų atsargumo priemonių. Tomas su Arvydu nusinešė dvivietį, kad atsistotų su juo vandenyje iškart už antros pakopos kur baisiausia bačka ir saugotų iš vandens, o keturviečio ekipažas nusinešė laivą į slenksčio pradžią. Likusieji pasiėmė gelbėjimosi virves ir filmavimo įrangą. Taigi lyg ir viską nusprendėm daryti teisingai ir saugiai, bet gavosi kaip visada... Nespėjo Tomas su Arvydu įlipti į katamaraną, kažkas jau nuo kranto rėkia, kad atplaukia katamaranas. Ir kaip tyčia antros pakopos bačkoje katas išsivertė... Visi vandenyje, Ruslanas su Gyčiu išplaukė ant uolos priešingame krante nei visi stovėjo su gelbėjimo virvėmis, o Viktoras su Valdemaru išniro prie katamarano ir bandė su juo kapanotis tolyn nuo bačkos. Dvivietis šiaip ne taip jau pavėluotai ištrūko iš kranto ir nuplaukė traukti keturviečio. Įlindę į stovintį vandenį įlankėlėje tarp uolų su virve pritraukė apverstą katamaraną. Gytis su Ruslanu tuo metu nekantraudami šūkaliojo patarimus ką ir kaip daryti. Valdemaras su virvėm apvertė laivą ir jie pagaliau išplaukė. Paskutiniai Viktoras su Tomu išplaukė su dviviečiu iš putojančio vandens nasrų. Visi sveiki gyvi, šiek tiek persigandę, bet nieko rimto, na tik dar vieną irklą praradom. Nuotaika subjuro, slenkstis nepraeitas, gelbėjimo darbai nevykę... Jei kas prieš šį plaukimą ir turėjo minčių plaukti dar kartą, tai po šio nesėkmingo bandymo jau nieks nebesiryžo. Vakare nieko neįprasto – vakarienė ir anksti miegoti.

2009.08.15 – Šeštadienis

Atsikėlėm šiek tiek anksčiau, nes automobilis, kuris turėjo mus vežti į kalnus turėjo atvykti 9 val. Tik pradėjom krautis daiktus, nuo upės atėjo Paša nešinas dviem žuvelėm, kurias pagavo savadarbe meškere J. Nusižiūrėjęs kaip žvejoja vietiniai, jis ant medinio koto užkabino valo gabalą su svareliu ir pavadėliais kaip dugninei meškerei, o masalui naudojo pievoje pagautus žiogus. Palikęs per naktį iš ryto rado jau užkibusias žuvytes.

Vairuotojas atvyko 10 val., pasiteisino, kad tvarkė kažkokią žarnelę J Į GAZ 66 sukrovėm savo daiktus, sulipom patys ir į kelią! Turėjom iki vakaro nuvykti į vietą. Kelias iki plaukimo pradžios apie 30 km – turėjom nuvažiuoti iki upės Kazan ir pakilt 6 km aukščiau tos vietos kur upė įteka į Koksą. Pakeliui kaimelyje „Rudničnyj“ sustojom apsipirkti maisto. Nusipirkom ledų, alaus, Coca colos, saulėgrąžų, šviežios duonos – žodžiu visko ko trūksta pilnai laimei J Jau išvažiavę iš kaimelio prie upės sutikom grupę vietinių kazachų vandens turistų, kurie plaukė tuo pačiu maršrutu kaip ir mes tik jie jau baigė savo žygį. Tarp jų buvo vienas lietuvis vardu Simas. Pasirodo jis su drauge gyvena Almatoj jau šešeri metai ir turi savo duonos kepyklėlę, kur kepa „Litvyn Nany“ (lietuvišką duoną) J Sutiktos grupės vadovas mus perspėjo apie viršuje esančias užvartas ir paprašė būti atsargiems. Jie neplaukė nuo viršaus kur mes planavom pradėti, tačiau jie sutiko rusų grupę, kuri papasakojo, kad ten gera mėsmalė ir kad nepataria plaukti upe Kazan, o pradėti jau nuo Koksos (Kazan įteka į Koksą). Bekalbant, kai sužinojo, kad po šios upės mes planuojam važiuoti į Korą, pradėjo mus atkalbinėti neva ten visiškai nėra vandens ir nebus ką veikti. Vietoj upės Kora jie mums pasiūlė praplaukti upėmis „Čeryn“ ir „Čilik“. Pirmoji šeštos kategorijos kokiom 3-4 dienom plaukimo, o antra 4-5 kategorijos ir tik vienos dienos plaukimo. Sakė Čerynas smagesnė upė, bet ten vanduo purvinas, o Čilike vanduo skaidresnis ir ten net galima pažvejoti. Kadangi ne jie pirmi mums jau sakė, kad Koroj nebus vandens, tai nutarėm nerizikuoti, o kai jie pažadėjo mums suveikti netgi šių upių locijas, tai ilgai nesvarstę nusprendėm važiuoti į „Čeryną“ ir „Čiliką“. Paskaičiavę likusias dienas nusprendėm, kad turėtume spėti į abi upes J Simas pažadėjo prisijungti su dviviečiu plaukiant šiomis upėmis. Taigi draugiškai pasišnekučiavę atsisveikinom ir važiuojam toliau. Tiesa dar teko su pasienio kareivukais nuvažiuoti iki jų kareivinių kaimelyje neva prisistatyti viršininkui, tai teko padaryti lankstą. Nuvažiavom ten užėjom pamatė mus ir paleido. Teko parodyti savo leidimus, kad galim įvažiuoti į pasienio zoną ir viskas. Sugaišom gerą valandą jei ne daugiau.

Važiuojam toliau jau aukštyn upe. Vaizdai vis gražėja, kalnai darosi vis žalesni ir aukštesni. Atsiranda medžių giraičių, kas kelia nuostabą po stepėje praleistų dienų. Važiuojant kelias kai kur atrodė sunkiai įveikiamas, bet mūsų GAZ 66 ėjo kaip žvėris J Važiavom per akmeninius šlaitus, griovius, upelius, kai kur visiška bekele. Kelias mažai važinėjamas, pagal mūsų turimą aprašymą palaikomas budinčiam režimui pasienio zonai. Važiuojant pakeliui matėm pavienes jurtas. Šalia jurtos medinis aptvaras gyvuliams nakčia suvaryti, o avių, ožkų, karvių ir arklių kaimenės ganosi aplink tame pačiame slėnyje. Naktį gyvuliai suvaromi į aptvarą apsisaugot nuo laukinių plėšrūnų. Kol piemenys su šunimis per dieną gano gyvulius, žmonos su vaikais skalbią, ruošia valgyt. Spėjom kad artėjant žiemai šeimyna leidžiasi iš kalnų į lygumas kur parduoda užaugintus gyvulius ir žiemoja iki kitos sezono, nes kaip sakė vietiniai žiemą temperatūra čia siekia -30^oC. Pakeliui vis pasitaikydavo po vieną jurtą kiekviename slėnyje. Greičiausiai vietiniai pasiskirstę ganyklos plotus slėniais. Pakeliui teko pervažiuoti tiltą per upę. Iš pažiūros tiltas atrodė baisokai, bet GAZ66 pervažiavo ir mes toliau dardėjom link savo tikslo. Vakarop pervažiavom perėją ir nusileidom jau prie upės Kazan. Privažiavom dar blogiau atrodantį seną medinį tiltą, kuris dar tinkamas pereiti žmonėms, tačiau automobilis jau vargiai pervažiuotų, tai pasinaudojom šalia esančia upės brasta. Pervažiavę upę nusprendėm šiandien toliau nebevažiuoti, nes jau temo, o likusi kelio atkarpa ~6 km, pagal aprašymą turėjo būti gan sudėtinga. Įkūrėm stovyklavietę ant upės kranto nedidelėje medžių giraitėje. Pagaliau galėjom kurti laužą kiek mums norisi, nes iki šiol vis reikėdavo taupyti malkas, o čia jų buvo apstu J Vakaras vėsus, jaučiasi, kad jau esam aukštyje – GPS rodė, kad apsistojom maždaug 1900 m aukštyje. Iš stovyklavietės jau matosi snieguotos viršūnės.

2009.08.16 – Sekmadienis

Keliamės 7 val. ryte. Ant žolės šerkšnas, naktį buvo šaltukas J Miegoti buvo tikrai vėsoka., bet rytą tik išlindus saulei viskas įšyla ir naktinių šalnų nė nematyti. Papusryčiaujam ir į kelią. Tuos likusius ~6 km įveikėm per 2 val. Prie paskutinio nusileidimo vairuotojas mus išlaipino ir liepė leistis savarankiškai, nes nusileidimas pavojingas ir jam neleidžiama čia vežti žmonių. Taigi mes išlipom ir grožėdamiesi aplink atsivėrusiu įspūdingu vaizdu po truputį leidomės, o visureigis nuvažiavo žemyn su mūsų daiktais. Eiti buvo grynas malonumas, nes saulės apšviestas slėnis ir iš kart už jo blizgančios snieguotos viršūnės atrodė lengvai tariant įspūdingai. Apačioje prie upės išsikrovėm daiktus ir paleidom vairuotoją. Vieta kur turėjom pradėti plaukimą upe Kazan buvo 2100 m aukštyje. Upė toje vietoje siaura. Upės vaga vanduo atiteka jau iš Kinijos teritorijos, iki sienos nuo čia tik ~20 km. Turėjom surinkti laivus ir papietavę pradėt plaukimą, tačiau Valdemaras besigrožėdamas viršūnėm pasiūlė šiandien neplaukti, o eiti pasivaikščioti į kalnus, nes snieguotos viršūnės atrodė tai arti lyg ranka pasiekiamos. Pasitarę nusprendėm kopti. Žolėtas šlaitas atrodė nestatus, todėl galima be vargo eiti be jokios įrangos. Stovyklavietėj liko Jelena, o visi vyrai išėjo į kalnus J

Kilom iš lėto kas pusvalandį sustodami pailsėti. Kilom po 100-150 m. Kuo aukščiau tuo gražesni vaizdai darėsi aplink, tačiau ir kopti buvo vis sunkiau. Kylant aukštyn atsiverdavo vis platesnis vaizdas ir viršūnės, kurios iš stovyklavietės atrodė aukštai jau matėsi akių lygyje. Vis žvalgėmės į Kinijos pusę įsivaizduodami, kad matom jau kinietiškas viršukalnes J Kopdami matėm įvairių laukinių gyvūnų pėdsakų, tame tarpe ir lokių. Per 3 val. užkopėm į 3150 m aukštį. Nuo stovyklavietės pradėjom kopti su marškinėliais, o viršuje jau teko apsivilkti megztukus ir striukes nuo vėjo. Viršuje vėjas smarkus ir žvarbus. Ilgai neužsibuvę leidomės žemyn. Pakeliui visi prisirinko „auksinės šaknies“ – tai ženšeniui vaistinėmis savybėmis prilyginama šaknis. Jos arbata tonizuoja, stimuliuoja smegenis, gerina imuninę sistemą, potenciją, saugo nuo peršalimų ir pan. Žodžiu, tiems, kas tiki vaistas nuo visų ligų J Ženia pasakojo, kad kadaise kai lipo į Pamyrą, jie apsiskaičiavo su maistu, tai kokią savaitę išgyveno vien su šita šaknim – iš vakaro užpliko arbatą, iš ryto išgeria ir energijos užtenka visai dienai. Per dieną kopiant aukštyn nuo 2100 iki 3150 m ir atgal žemyn nuėjom ~10 km. Nusileidom jau vakarop, pailsėjom, pavakarieniavom ir miegoti.

2009.08.17 – Pirmadienis

Naktis buvo šalta. Rytą išlindus iš palapinės radom apšalusius katamaranus, palapines. Puodukuose likusi arbata pavirto ledukais. Mūsų daiktai palikti ant kuprinių padengti plonu šerkšno sluoksniu. Saulei kylant šerkšnas nutirpsta, viskas aplink įšyla. Gerai, kad stovyklavietė buvo dideliame slėnyje, o mes buvom viduryje jo, tai saulė iš pat ryto mus jau lepino.

Tik sėdom ant katamaranų ir pradėjom plaukti jau už ~500 m teko stoti ir apžiūrėti pirmuosius slenksčius. Įplaukėm į slalominį upės ruožą J Upė siaura, joje pilna uolų, didelių akmenų, medžių užvartų. Plaukėm po truputį kiekvieną sykį sustodami ramaus vandens įlankėlėse, nes nežinia kas laukia priekyje. Vienas ar keli katamaranai nuplaukia į priekį, kiti iš paskos ir vėl stabtelim apsižiūrėti. Pasitaikė ir keletas pavojingai nuvirtusių ir vandenyje skersai gulinčių rastų, bet praplaukiami. Vidurdienį stojam pietauti. Pievutėje tarp medžių radom net keletą grybų. Nors saulė šviečia ir dangus giedras, tačiau tik atsidūrus pavėsyje jaučiasi vėsa. Papietavę plaukiam toliau. Vėl akmenys uolos, vienoje vietoje prieš didžiulę uolą pavojingai spaudžia vandens srovė. Tiesa sakant, šis upės ruožas tikrai labiau tinkamas dviviečiams katamaranams. Keturvietis kartais jau labai sunkiai manevruodavo tarp vandenyje stovinčių akmeninių kliūčių. Atrodo praplauki vieną uolą, o jau reikia išsisukinėti nuo kitos, o priekyje vėl reikia staigiai manevruoti į priešingą pusę. Taip beplaukiant priplaukėm šešiukinį slenkstį Nr. 9. Kai išlipom ant kranto apsižiūrėti pastebėjom, kad keturviečio dugne dvi skylės išoriniame balione. Vieną kokių 10 cm, o antra šalia - gero pusmetrio. Kol dauguma išėjo apžiūrėti slenksčio, keturviečio ekipažas puolė lopyti skyles. Kadangi naujokams tai buvo pirmas lopas, tai pradžioj sekėsi sunkiai, tačiau ilgai netrukus katamaranas buvo sutvarkytas. Tuo tarpu kiti apžiūrėję slenkstį atrado, kad siaurame plyšyje tarp didžiulių uolų užvirtęs rąstas ir slenkstis nepraplaukiamas. Teko apsinešti daiktus. Katamaranus priplukdėm arčiausiai kur buvo galima sustoti, o per užvartą persinešėm. Iškart už Nr. 9 slenksčio seka antras 6 kategorijos slenkstis Nr. 10. Jį jau pasilikom rytdienai, o patys įsikūrėm stovyklavietėje. Pagaliau vėl pilna malkų. Laužą kūrenom drąsiai netaupydami ir galėjom net sutemus pasidžiaugti laužo šviesa bei šiluma. Dalinomės dienos įspūdžiais. Tą plaukimo dieną verti dėmesio buvo slenksčiai Nr. 3, 6 ir 9.

2009.08.18 – Antradienis

Iš pat ryto reikia plaukti toliau. Slenkstis Nr. 10 ne toks įspūdingas kaip reikėtų tikėtis esant šeštai kategorijai. Jį praplaukę iškart leidžiamės upe žemyn. Oras kaip ir iki šiol nuostabus. Per gerą valandą be įdomesnių nutikimų praplaukėm upe Kazan ir įplaukėm į Koksą. Visą pusdienį plaukiam plačia, ramia upės vaga. Saulė lepina savo spinduliais, o mes tuo tarpu išsinėrę iš diržų išsidrėbę ant katų grožimės nuostabiais kalnų vaizdais, nes iki tol nebuvo kada nė atsikvėpt manevruojant tarp uolų. Matosi viena kita snieguota viršūnė.

Apie vidurdienį priplaukėm pavojingiausią upės ruožą – kanjonas su dviem šešiukiniais slenksčiais Nr. 13 ir 15 ir tarp jų penkiukinis slenkstis Nr. 14. Priplaukę sutikom grupę rusų iš Maskvos su keturiais dviviečiais. Jų tarpe buvo net dvi merginos J. Jie sustojo šiek tiek aukščiau kanjono ir jau nešėsi daiktus krantu, o mes nutarėm apsižiūrėti ir atradom, kad dar kokį 100 m galim drąsiai praplaukti. Taip ir padarėm, nes norėjosi kuo trumpesnį kelią vilkti sunkias kuprines. Pagal Cvetkovos aprašymą žinojom, kad kažkur dešiniam krante turi būti takelis, kuriuo galima apeiti kanjoną. Aišku mes jo neradom... Kuprines ant pečių ir pirmyn uolėtų krantu... Ėjom, lipom, griuvom per uolas, akmenis, medžių šakas, kai kur tekdavo perbristi krantu, kai kur užlipti ant uolos ir vienas be pagalbos to net nepadarytum, o dar kuprinės sveriančios apie 30 kg... Nuvargom nerealiai.. Eini prakaitas žliaugia, nes tu su hidrokostiumu, su šalmu. O galo kaip nematyti taip nematyt... Pradžioj eidami dar bandėm šiek tiek apžiūrinėti slenkstį, bet po to jau visiems akyse aptemo nuo nuovargio ir sukaupėm dėmesį vien tik į ėjimą, nes kelias, kuriuo ėjom buvo išties pavojingas. Viduryje kelio priėjom aklavietę. Priekyje ėjusi rusų grupė jau ropštėsi su virvėmis į statų šlaitą. Mes irgi surišom dvi virves ir po truputį kėlėm daiktus, bei ropštėmės patys. Lipi į viršų virve ir girdi iš viršaus rėkia: „atsargiai akmenys!!!“ ir jauti kaip pro šalį ar ant tavęs byra smėlis ir smulkūs, o kartais ir stambesni akmenys. Šlaitas status ir birus, todėl pavojinga lipti vienas paskui kitą, todėl stengėmės ropštis po vieną. Buvom prieš tai nuėję jau gerą gabalą su kuprinėmis, todėl šis pakilimas mums buvo tikras išbandymas. Visi sukaupę paskutines jėgas užlipę į viršų griuvo su kuprinėm ant pievutės. Tačiau ilgai gulėti negalėjom, nes nežinia kiek dar eiti priekyje, o šviesus paros metas nebegalinis. Taigi ir vėl kilom ir po truputi stūmėmės pirmyn. Eidami toliau vėl nusileidom prie upės ir už keleto šimtų metrų užkopus nedideliu šlaitu miškelyje atradom nedidelę pievelę jau ne kartą naudotą stovyklavietei. Dar kažkas siūlė eiti toliau, nes ši aikštelė gerokai aukščiau upės ir nusileidimas iki jos varginantis ir pavojingas, tačiau daugelis jau be jėgų, todėl nusprendėm čia pernakvoti, nes jau kanjono pabaiga. Rusų turistai nukeliavo kažkur į priekį ir tądien mes jų daugiau nematėm. Tądien per 4 val. nuėjom ~1,5 km. Jau temo, todėl iškart pasistatėm palapines ir ruošėmės vakarieniauti. Kai kas pakeliui buvo palikę nedideles kuprines su asmeniniais daiktais, maistu ar fotoaparatais, nes sunku buvo einant su kuprine ir jas vilkti nepatogiu keliu, tačiau šiandien jau nieks nebeturėjo jėgų grįžti jų pasiimti, o be to čia tokia nepatogi priėjimui vieta, kad vargu ar čia kas galėjo atklysti ir paimti mūsų daiktus, o rusų turistai neturėtų nieko imti. Šalia mūsų stovyklavietės galėjo būti nebent meškų, nes gan tankiame miškelyje augo avietės, o kažkas sakė net užuodęs meškos išmatų. Nebuvo labai drąsu vienam eiti giliau į miško paunksmę atlikti gamtinių reikalų J Vakaras atėjo greitai ir mes sugulėm miegoti.

2009.08.19 – Trečiadienis

Numatėm, kad šiandien laukia sunki diena, nes teks įveikti 6A ir 6B slenksčius. Kanjonas ilgas ir pavojingas, todėl manėm, kad užtruksim jame plaukdami visą dieną ir nakvosim toje pačioje stovyklavietėje. Nuo pat ryto buvo ne kokios nuotaikos. Ne visi norėjo plaukti, svarstėm gal keturvietį persinešti krantu, bet visi atsiminė vakarykštį ėjimą ir jo kartoti, o dar nešant laivą nieks nenorėjo. Viktoras iš vakaro atrado Cvetkovos takelį, kuriuo be vargo per 25 min. aukščiau šlaitu nueinama iki katamaranų. Nusprendėm eiti ir pasižiūrėti galimybes katą užkelti į viršų ir persinešti kanjoną, vieną dvivietį irgi nešti žemyn ir palikti su ekipažu, kad saugotų nuo vandens. Išsiruošėm ir tikrai per ne pilną pusvalandį pasiekėm katamaranus. Kol iki jų iš viršaus nusileidom supratom, kad laivų tikrai neužkelsim, nes šlaitas status, akmenuotas ir pavojingas. Taigi nors ir ne visi plaukia nusprendėm po truputį, pakaitom pervaryti laivus. Buvo nuspręsta gabalais apžiūrinėti slenksčius ir po truputį plaukti, nes visą slenkstį iškart apžiūrėti ir atsiminti kas laukia priekyje neįmanoma, o be to vienu kartu perplaukti visą kanjoną labai pavojinga. Apžiūrėjus pirmą slenkstį pirmiausia išplaukė keturvietis: Gytis, Tomas, Valdemaras ir Valdas. Nors priekyje ant kranto ir buvo išsirikiavę likusieji su gelbėjimosi virvėmis, tačiau vis tiek buvo neramu, nes visiems aišku, kad jei išsiversi, tai virvės gali ir nepagauti, o priekyje laukia tikra košė, kurioje tik su liemene plaukti oi kaip nesinori... Sėkmingai įveikus pirmą slenkstį, keturvietis iš abiejų kranto pusių buvo pririštas virvėmis, kad užtikrintai plūduriuodamas viduryje upės galėtų saugoti ir gelbėti atplaukiančius. Sėdom ant keturviečio keturiese, du gale su irklais manevravimui, o priekiniai su virvėmis pasiruošę jas mesti praplaukiančiam žmogui ar kabintis už gelbėjamo katamarano. Taip besiruošiant gelbėjimosi darbams pro šalį upe praplaukė Ruslano ir Tomo maisto kuprinė, kuri vakar einant iki stovyklavietės buvo palikta viduryje kelio, o šiandien Ruslanui ją nešant krantu ji netyčia išslydo ir su ja kartu išplaukė dviejų budėjimų maistas... Nieko jau nepadarysi kažkaip išsisuksim, be to pagal planus iki jų budėjimo turėjom pakeliui pravažiuoti parduotuvę. Visiems pasiruošus gelbėti ir filmuoti išplaukė Valdas su Aleksandru. Beplaukiant pirmoje bačkoje katas trumpam buvo atsistojęs į žvakę, bet toliau viską sėkmingai įveikę jie netrukus jau pasiekė tą vietą kur prisišvartavo keturvietis. Toliau sėkmingai praplaukė rinktinis Viktoro ir Arvydo ekipažas, o tada Arvydas grįžęs praplaukė savo katu su Jelena ir paskutiniai Gytis su Valdemaru. Pirmas etapas įveiktas sėkmingai, visi šiek tiek atsipūtė. Mums po truputį plaukiant lygiagrečiai plaukė ir rusų vandenininkai. Jie irgi plaukė ne visi, tik keletas žmonių iš jų grupės per slenksčius plukdė laivus. Pirmajame slenkstyje gerokai užtrukom ir jį įveikėm per gerą pusdienį, nes visi nerimavo, todėl nieks neskubėjo. Tiesa, keturviečio pirmagalyje buvo nedidelė skylė išoriniam balione, bet buvo nuspręsta, kad pradurta vieta nepavojinga ir neverta gaišti laiką lopant, nes reikia tęsti plaukimą. Antrą kanjono slenkstį (kategorija - 5C) praplaukėm jau greičiau ir vėl visi sėkmingai. Nepasisekė tik Valdui su Aleksandrui, nes kol jie laukė ant kranto su ištrauktu ant aštrių uolų katamaranų, pro šalį ėjus rusų grupei kažkas netyčia atsirėmė į laivą ir vienas balionas netrukus jau buvo tuščias. Gero pusmetrio skylė išoriniam baliono apvalkale, o vidiniam tik keletas skylučių, bet to pakako. Teko lopyti dvivietį, tuo pačiu užlopėm ir keturviečio pirmagalį. Beremontuojant laivus oras subjuro ir pradėjo lyti. Netrukus taip įsismarkavo lietus ir žaibai, kad visiems teko slėptis kas kur po uoloms ar po medžiais. Keturvietį sulopėm greitai, bet dviviečio lopymas užėjus lietui buvo atidėtas. Nebelaukdami kol bus suklijuotas Valdo katamaranas likusieji plaukė tolyn, nes jau artėjo vakaras, o visi po lietaus permirkę ir sušalę. Perplaukėm dar vieną slenksčių pakopą, o likusią kanjono dalį palikom rytdienai. Apsižiūrėjom, kad liko paskutinis slenkstis (kategorija – 6B). Nors šiandien viso kanjono ir neįveikėm, tačiau gan sėkmingai praplaukti pirmieji du slenksčiai.

Vakare Paša visiems paruošė prabangią vakarienę - keptuvėje pakepintos daržovės: paprika, morkos, svogūnai, gausybė prieskonių. Buvo taip skanu, kad nieks neatsisakė J Visi valgė pasigardžiuodami. Patiekalas tikrai skyrėsi nuo kasdien valgomų kruopų su tušonke.

2009.08.20 – Ketvirtadienis

Kėlėmės kaip jau įprasta ~7 val., ilgiau jau nieks nebetveria palapinėse matyt atsimiegojom J Visą naktį lijo su pertraukom. Kai atsikėlėm lietus nurimo, tačiau dangus buvo apniukęs. Šiandien jau tikrai norėjosi pabaigti šį kanjoną ir plaukti toliau. Po kanjono jau nebenusimatė labai sudėtingų slenksčių ir iki kaimelio Rudničnyj liko nedidelė atkarpa, kurią norėjom šiandien įveikti. Tais pačiais ekipažais išsiruošėm plaukti.

Likusi plaukimo kanjonu atkarpa pasidalino į du etapus. Pirmiausia reikėjo nuplaukti iki stovinčio vandens prie didžiulės uolos kairiajame krante. Atrodė šiek tiek baisu, kad gali prašokti tą ramaus vandens salelę, nes vienam rusų ekipažui vakar taip ir nutiko, o toliau jau vėl laukia mėsmalė. Antras etapas prasideda tarp didžiulių akmens luitų. Tarp jų žaibiškai manevruojant reikėjo praplaukti ir iki stovyklavietės jau tiesiąja. Paskutinė atkarpa ilgiausia ir bene sunkiausia kanjono dalis. Vėl pirmasis plaukė keturvietis. Beplaukiant pirma atkarpa keturvietis vienoje vietoje nespėjo pasukti kairiau ir užšoko ant „stalo“ (didelė apliejama akmens plokštuma po vandeniu), bet nieko nenutiko ir pirmas etapas sėkmingai įveiktas. Iškart po keturviečio plaukė Viktoras su Arvydu lygiai ta pačia trajektorija ir vėl per „stalą“. Nusprendėm nelaukti likusiųjų ir su dviem katais perplaukti paskutinę slenksčio atkarpą iki galo. Pirmiausia keturvietis. Šiaip ne taip su neplanuotu 360 laipsnių apsisukimu perplaukė milžiniškų uolų labirintą ir sėkmingai pasiekė krantą šalia stovyklavietės. Iššokti į krantą buvo ne taip jau ir lengva, nes ten beveik nėra stovinčio vandens. Iš kart po jų sėkmingai praplaukė dvivietis. Tuo tarpu dangus visai užsitraukė ir pradėjo lyti iš pradžių nesmarkiai, bet po truputį įsismarkavo. Nors ir su hidrokostiumu, tačiau bestovint po lietum ilgainiui darosi žvarboka, nes oro temperatūra automatiškai irgi nukrenta. Tomas liko laukti ant kranto, kad padėtų atplaukiantiems prisišvartuoti, o likusieji nuėjo aukštyn upe parplukdyti likusių laivų. Liko pervaryti tris dviviečius. Visi trys dviviečiai sėkmingai praplaukė pirmą atkarpą. Netrukus pirmieji, įveikti paskutinį upės gabalą šiame kanjone, išsiruošė Arvydas su Jelena. Pradžioje jiems sunkokai sekėsi įveikti uolų labirintą, todėl iškart iš paskos jiems į pagalbą išplaukė Valdas su Aleksandru. Arvydas su Jelena sėkmingai pasiekė krantą, o va antrasis plaukęs dvivietis praėjęs sunkiausią dalį apsivėtė beveik „lygioj vietoj“... Aleksandras užsiropštė ant apsivertusio laivo, o Valdas plaukė iš paskos. Arvydas su Jelena pamatę kylį, šoko atgal į katą gelbėti draugų. Iš pradžių apsivertęs katamaranas stabtelėjo prie akmenų salelės viduryje upės vagos, kur Arvydas bandė juos sulaikyti, tačiau neišsilaikę jie nuplaukė tolyn už upės vingio per nedidelį slenkstuką. Arvydo dvivietis plaukė iš paskos, o netrukus juos atskubėjo ir paskutinis Gyčio su Valdemaru laivas. Už upės vingio praplaukus rusų turistų stovyklavietę Arvydas sugebėjo nustumti apsivertusį katamaraną prie kranto ir visi sėkmingai išlipo. „Senelis“ (taip vadinom Valdą) buvo gerokai išblyškęs, suplėšytos apsauginės kelnės, bet pats sveikas gyvas. Visi susirinkom stovyklavietėj. Nors ir nekokia šešiukinio kanjono pabaiga, bet jis jau įveiktas ir mes lengviau atsikvėpę galim plaukti toliau.

Skubėjom krautis daiktus ir plaukti toliau nes iki finišo liko pusdienis, o plaukti dar geras gabalas. Plaukėm lygiai 4 valandas beveik visą laiką pliaupiant lietui ir pučiant žvarbiam vėjui. Šiaip, atkarpa tikrai įdomi ir verta dėmesio – gausybė 4-5 kategorijos slenksčių, tačiau mes buvom kiaurai permirkę ir tokie sušalę, kad visi drebėjom, vos lankstėsi rankų pirštai ir norėjosi tik į krantą sausai apsirengti ir sušilti. Keletą kartų stabtelėjom pailsėti ir sušilti užuovėjoj, vienoj vietoj net užsikūrėm lauželį, kuris taip maloniai šildė, kad net nesinorėjo vėl lipti į vandenį. Juokavom, kad tikrai nesitikėjom Kazachstane rugpjūčio mėnesį vidurdienį taip sušalti.

Pabaigę užsibrėžtą upės atkarpą, išlipom į krantą toje pačioje vietoje kur pačia pirmą plaukimo dieną pradėjom. Tai ta pati vieta, kur ant kranto aplink kelią išsidėstę bunkeriai kažkada garbingai tarnavę kaip pasienio užkarda. Išlipus visi skubėjo traukti sausus rūbus ir persirenginėti, o tuo tarpu pro šalį važiavęs lengvasis automobilis sustojo prie mūsų ir iš jo išlipo kokie 8 žmonės, dvi moteriškės išlipo iš bagažinės J Vietiniai gyventojai, iš kurių vienas vyriškis ir likę moteriškės, matė mus plaukiant upe aukščiau upe ir dabar važiuodami pro šalį nutarė mus pakalbinti. Jie kažkodėl pagalvojo, kad mes vokiečiai J Jie labai maloniai mus kalbino kaip mums sekasi, keletas moteriškių net panoro su mumis nusifotografuoti prie katamaranų J Pamatęs, kad mes sužvarbę, vyriškis iš automobilio ištraukė buteliuką degtinės. Netrukus moteriškės parūpino dešrelių ir duonos užkandai. Taigi kol mes drebėdami persirenginėjom jie bandė mus sušildyti degtinėle ir nieks neatsisakė išlenkti taurelės. Kai mes paklausėm iki kada dirba vietinės parduotuvės, jie net pasisiūlė vieną iš mūsų pavėžėti iki kaimelio. Pro šalį važiavo kažkoks visureigis, mūsų naujieji pažįstamieji jį sustabdė ir netrukus Gytis išvažiavo su jais, o likusieji statė palapines, tempė tentą, nes artėjo lietaus debesys. Gytis pasakojo, kad visureigio vairuotojas nepatingėjo pavėžinti jį per kelias parduotuves kol jis rado ko ieškojęs. Tokie štai svetingi tie vietiniai Kazachai.

Tą vakarą linksmai sėdėjom po tentu. Visą vakarą pliaupė lietus, tačiau tai negadino nuotaikos, nes upė sėkmingai praplaukta! Dalinomės įspūdžiais, šnekučiavomės. Prie mūsų prisijungė vietinis girininkas, kuris neatsisakė pasišildyti šį ne visai ramų vakarą. Taigi rezultate pamesti du irklai, vienas sulaužytas ir įgyta krūva įspūdžių. Su puikia nuotaika gulėmės miegui į palapines.

2009.08.21 – Penktadienis

Apie pietus turėjo atvažiuoti automobilis, kurį iš vakaro telefonu užsisakėme per Simą (vietinis lietuvis Almatoj), todėl anksti keltis neskubėjom. Automobilis atvažiavo tik 14.20 val., kaip sakant „Vostok delo tonkoje“ – čia nieks neskuba ir pavėluoti pora valandų jiems nieko nereiškia J. Iki išvykstant turėjom laiko išrinkti katamaranus ir susikrauti daiktus į kuprines. Keletą kartų buvo užėjęs smarkus trumpalaikis lietus ir teko vėl slėptis po tentu, o paskui vėl staiga išlysdavo saulutė ir kaitriais savo spinduliais leisdavo mums toliau džiovinti rūbus.

Atvažiavo 15 vietų Mersas su priekaba, į kurią sėkmingai sukrovėm dviviečius katamaranus, visus rėmus ir keletą kuprinių, o likusius daiktus ir keturvietį sukrovėm ant laisvų sėdynių autobusiuke ir kažkiek bagažinėje. Kadangi krovėmės per lietų, tai kai visi šlapi susėdom į autobusiuką langai taip aprasojo, kad vairuotojas norėdamas matyti kelią kurį laiką net turėjo iš vidaus šluostyti priekinį langą. Mus vežė prie upės Čeryn. Važiavom linksmai, nes automobilyje buvo DVD grotuvas ir televizorius salone. Iš pradžių paleido kultinius rusų estrados vaizdo įrašus, o netrukus pakeitė diską ir paleido animacinį filmuką „Zmej gorinyč i dobrynia Nikitič“. Visą kelią dairėmės tai pro langus, kur tolumoje matėsi nuostabūs kalnai, tai į televizorių. Apie 18 val. stabtelėjom pakelės kavinėj papietauti. Vaizdelis lyg valgykloje. Mus pasodino atskiroje salėje, kurios sienos išpuoštos vietinės simbolikos ornamentais. Keistai atrodė apgriuvęs pastatas, valgyklos tipo pirmoji salė ir šita puošni salytė primenanti anų laikų prabangą. Visi puolėm iš šaldytuvo graibstyti alų, kurio buvo nedaug ir tai pusė iš jo kiniškas keistuose buteliuose 625 ml talpos. Kiniškas alus buvo nekoks, bet ką darysi kai esi taip ištroškęs ir pasiilgęs civilizuoto pasaulio malonumų. Visi alkani didelėm akim norėjom sriubos ir antro patiekalo. Ilgai kamantinėjom padavėją ko jie turi, tačiau iš vardijamų patiekalų pažinojom tik koldūnus J Vairuotojas pietavęs kartu su mumis patarė užsisakyti patiekalą „Lagman“, kuris neva primena sriubą. Užsisakėm dar ir koldūnų. Kai atnešė pirmą patiekalą pasirodė, kad tai visai ne sriuba. Tai vietinis patiekalas iš virtos jautienos gabaliukų troškintų su daržovėmis sukrautų didelėje lėkštėje ant naminių makaronų kalno. Šiek tiek aštroka, bet gardu. O štai antrasis patiekalas labiau panašėjo į sriubą, nes koldūnai plaukiojo riebiame sultinyje. Daugelis nebeįveikė antrojo patiekalo, nes pirmasis buvo gan sotus. Netrukus susimokėję jau važiavom toliau. Pakeliui nedideliame miestelyje sustojom nusipirkti vaisių ir duonos.

Prie upės privažiavom jau sutemus apie 21 val. Prieš miegą dar sukirtom melioną ir arbūzą, abu maždaug po 10 kg. Meliono skonis toks nuostabus, kad kai įsidedi į burną atrodo tirpsta burnoj mmmmmm... J

2009.08.22 – Šeštadienis

Atsikėlę apie 7 val. ryte apsižiūrėjom, kad esam tikroj vidurio Azijoj. Jau nebesimatė aukštų kalnų apaugusių žole ar medžiais, o buvo sakyčiau neaukštos kalvos, bet visiškai plikos – vieni akmenys ir paviršius, kuris atrodė lyg išdegęs molis. Upės vanduo rudas ir ganėtinai šiltas, bent jau mums taip pasirodė po upės Kazan išties ledinio vandens. Rytą apie 9 val. atvažiavo Simo draugas Anton, kuris turėjo plaukti dviviečiu katamaranu kartu su juo, bet pats Simas vietoj savęs atsiuntė kitą vietinį lietuvį vardu Rimas. Rimas Kazachstane pardavinėja malūnsparnius J sakė jau 5 pardavė. Jie papasakojo, kad Simas po baliaus prisijungs prie mūsų vėliau, tačiau tądien Simas taip ir nepasirodė.

Susipakavom daiktus ir pradėjom plaukimą upe Čeryn. Beveik už 500 m kanjone mūsų jau laukė pirmasis slenkstis „zubnaja ščiotka“. Kanjonas „Zubnaja scetka“ susideda iš trijų slenksčių, kurie eina vienas po kito - pirma pakopa – 6A, antra – 6B, trečia – 6C. Pirma jo pakopa pasirodė visai įdomi, tačiau anaiptol ne 6 kategorijos galbūt ~5 kat. Sustojom apžiūrėti, kadangi buvo patogi vieta, tai nutarėm ir pafilmuoti. Visi su daiktais praėjom sėkmingai, tik Rimas su Antonu ant pirmos uolos apsivertė. Jų katamarano priekinis skersinis išsinėrė iš apraišų ir vienas balionas apsivertė išsviesdamas Antoną. Rimas perplaukė slenkstį ant pusiau apversto kato, o Antonas pasiplaukiojo, kol jį iš vandens išgriebė Valdas su Aleksandru su dviviečiu katu. Pasirodo Rimas pirmąkart sėdėjo ant katamarano, o Antonas irgi anaiptol ne toks jau patyręs kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio J Šiek tiek patvarkę jų katą plaukėm toliau. „Zubmaja sciotka“ dar nesibaigė, todėl tuoj pat stojom žiūrėti kas laukia toliau. Gytis su Valdemaru apžiūrėjo ir buvo nuspręsta daiktus apsinešti, o dėl plaukimo pamastyti vėliau nuodugniau apžiūrėjus slenksčius. Kuprinės ant pečių ir pirmyn uolėta pakrante. Pasirodo tai buvo ilgas ir rimtas kanjonas visom prasmėm tiek daiktų nešimui tiek plaukimui J Vėl teko su 30 kg ant pečių eiti per uolas, akmenis, byrančius smėlėtus kalno šlaitus kepinant kaitriai vidurio Azijos saulei... Ėjimas buvo tikrai varginantis, gal ne taip baisiai kaip prie Koksos upės prieš keletą dienų, tačiau sudėtingas. Nuodugniai apžiūrėję slenkstį nusprendėm , kad ir katamaranus teks apsinešti. Su laivais eiti tuo pačiu taku ~500 m buvo dar smagiau J Gytis su Valdemaru nusprendė paskutinę kanjono atkarpą visgi įveikti upe. Atrodė tikrai pavojinga, bet kaip sakant atvykom juk upe plaukioti, o ne krantais laivus nešioti J. Abiejose upės krantuose paruošėm gelbėjimo virves ir laukėm su nerimu kaipgi jiems pasiseks. Šio kanjono pirma pusė atrodo visiškai nepraplaukiama, nes per vidurį ant upės vingio yra milžiniška uola į kurią mušasi galinga srovė, o apeiti kita upės puse neįmanoma dėl ten gulinčių akmenų. Jei ten plauktum, tai laivą tiesiog prispaustų po uola milžiniška vandens srovė, o kas toliau įvyktų jau nereikia turėti ir lakios fantazijos. Iki šios uolos upėje stovinčio ramaus vandens beveik nėra, tai jei sumanytum plaukti nuo viršaus sustoti prieš šitą vietą irgi beveik nėra kur. Taigi Gytis su Valdemaru apsinešė šitą uolą. Toliau laukė neblogas slalomas - gan staigus kritimas ir apačioje prieš slenksčiui nurimstant kritimas į bačką tarp uolų, kur nežinia kas darosi. Laukdami plaukimo pradžios visi labiausiai bijojom šios paskutinės bačkos. Netrukus jie jau plaukia. Tik pasirodžius iš už upės vingio matom kaip jie pradžioje sėkmingai slalomuoja tarp kliūčių, o netrukus mums prieš akis iš kato iškrenta Gytis. Nespėję apeiti aštraus danties viename iš didesnių slyvų užėjo ant jo šonu ir katą pasuko, o Gytis iškrito. Valdemaras bandė suvaldyti laivą, o Gytis laikėsi už rėmo ir bandė užlipti. Nespėjus dar Gyčiui užsiropšti ant kato, sekančiame slyve vienas balionas užkabino uolą ir laivas apsivertė. Mes žiūrėdami prieš srovę tą akmenį puikiai matėm, o jiems pasroviui jo visiškai nesimatė. Buvo mestos kelios gelbėjimosi virvės, bet Valdas jų negaudė vis tikėjosi, kad Gytis spės užlipti atgal. Valdas išplaukė arčiau kairiojo kranto, o Gytį truputi patasiusi upė išspjovė per vidurį į mažiau pavojingą išplaukimą iš bačkos. Valdemaras išlipo į krantą pats, o Gyčiui padėjo už slenksčio laukęs dvivietis katamaranas.. Jų apsivertęs katamaranas sėkmingai suposi bačkoje J Jo taip ir neišspjovė tolyn, kol mes užkabinę su virvėmis jį ištraukėm ant uolos.

Per tą laiką, kol nešiojom daiktus ir laivus, bei nesėkmingai bandėm perplaukti bent dalį slenksčio atėjo ir vakaras. Nors atrodė, kad čia visiškai nėra kur stovyklauti atradom tokį „suslikų“ slėnį (smėlėtoje žemėje buvo pilna išraustų „suslikų“ urvelių). Besidalindami dienos įspūdžiais ir džiaugdamiesi šiltu vakaru (priešingai nei prie Kazan ir Koksos viršuje) baigėm varginančią dieną.

2009.08.23 – Sekmadienis

Antra plaukimo upe Čeryn diena. Žinojom, kad priekyje laukia dar vienas šeštukinis slenkstis, bet kažkas lyg ir minėjo, kad slenkstis neturėtų būti toks ilgas kaip vakarykštis. Taigi susiruošę išplaukėm. Pradžia buvo gan rami ir netrukus priplaukėm slenkstį „Tau teke“ (kategorija 6A). Pasirodo jis buvo tikrai šešiukinis ir ne ką prastesnis už vakarykštį J Sustojom apsižiūrėti iš anksto bijodami staiga neįšokti į slenkstį ir ne be reikalo. Už posūkio buvo nedidelis ramaus vandens lopinėlis, tačiau tikrai ne toks didelis, kad sutalpintų visus mūsų katus vienu metu. Gytis su Valdu nuplaukė pirmi. Buvo sutarta, kad jie kai išsilaipins ant kranto ir praneš likusiems per raciją, kad galima plaukti. Po jų praplaukė Valdas su Aleksandru, netrukus iš paskos Anton su Rimu ir iškart po jų Arvydas su Jelena. Keturvietis ir paskutinis Viktoro ir Ženios dvivietis laukė komandos. Likusiems laukti teko ilgai, nes pasirodo Anton su Rimu vėl sublizgėjo... Jie išplaukė be komandos per anksti ir plaukdami upės viduriu nespėjo prisišvartuoti reikiamame krante. Jie atsidūrė nepavydėtinoj padėtyje – priekyje 6 kategorijos visiškai neapžiūrėtas slenkstis ir jokios „strachuotės“... Pasisekė - kaip aklai vištai grūdas. Buvo stabtelėję kažkur ramiam vandenyje, bet iki kranto buvo per toli, todėl nusprendė plaukti toliau... Katas apsivertė, Anton išplaukė šiek tiek dešiniau ant uolos jau slenksčio pabaigoje, o Rimas antrą kart praplaukė slenkstį apverstu katamaranu. Pasisekė nerealiai, kad nieko nenutiko, nes po to kai apžiūrėjom slenkstis pasirodė tikrai rimtas. Niekas iš mūsų taip ir nesiryžo juo plaukti. Gytis su Valdu vienu metu jau buvo pasiryžę jį įveikti, buvom net išsidėstę pakrante su gelbėjimosi virvėmis ir vienas dvivietis slenksčio pabaigoje, bet buvo nuspręsta nerizikuoti ir apsinešti slenkstį. Taigi apsinešėm daiktus ir katamaranus, o tuo tarpu Anton buvo išsiropštęs į kitą upės krantą ant didžiulės uolos ir laukė kol mes jį iš ten iškrapštysim, nes ten buvo stati didžiulė uola su nedideliu lopinėliu kur jis ir prisiglaudė. Arvydas su Jelena išvirė pietus, o kiti ėjo gelbėti Antono, kad spėtų ant pietų J Iš pradžių manėm priplaukti prie jo su katamaranu, tačiau apsižiūrėję nusprendėm, kad vargiai pavyks, nes perdaug pavojinga. Antonui buvo liepta leistis nuo uolos atgal į upę ir bandyti pereiti nedidelį gabaliuką link artimiausios uolos vandenyje, kad galėtume jam numesti gelbėjimosi virvę. Eiti jam sekėsi sunkiai, nes jis vargšas buvo basas J (jo sandalus nuplovė slenkstyje, kai jis iškrito iš katamarano). Iš baimės paeiti upe jam nepavyko, nors mums ir atrodė, kad ten nepavojinga, tačiau matyt jam ten geriau matėsi ir jau nebesinorėjo dar kartą plaukti savarankiškai per slenksčius J Po keleto bandymų pavyko numesti jam virvę ir ištraukti jį į mūsų pakrantę. Tuo tarpu kai vyko gelbėjimo akcija iki mūsų pakrante priėjo ir mūsų pažįstamas lietuvis Simas su žmona Audrone. Jie atėjo nuo „dalinos zamkav“ kitaip tariant labai gražaus slėnio iki kurio mes planavom per šiandieną kažkaip nusigauti. Papietavę ilgai netrukom ir išplaukėm. Iki slėnio „Dalina zamkav“ buvo dar vienas 5 kategorijos slenkstis ir keletas upės vingių. Apie tą gražųjį slėnį buvom girdėję, o Ženia čia anksčiau jau buvęs. Vietovė šiek tiek primenanti Amerikos didįjį kanjoną. Žinoma ne tokie mastai, tačiau vandens išgraužtos ir vėjo nugairinti smiltainiai atrodė išties įspūdingai. Iš tiesų ten visai ne kalnai, o tiesiog upės dauba kur ištisas slėnis virtęs natūraliu gamtos stebuklu. Nuo upės kur mes apsistojome tolumoje ant kalnelio matėsi tik keletas figūrų išties panašių į pilis. Kadangi buvo jau vakaras, tai nebeėjom apžiūrinėti viso slėnio, o nusprendėm, kad sekančią dieną pasidarysim poilsinę ir skirsim ją slėnio apžiūrai. Kadangi keletas paskutinių dienų buvo tikrai varginančios, tai nieks jau neprieštaravo, kad vieną diena patinginiautume J Slėnyje buvo įrengta apžvalgos aikštelė ir šalia jurta. Kažkodėl mes naiviai tikėjomės, kad ten jurtoje turistam pardavinėja šaltą alų... Deja jurta buvo užrakinta ir nė gyvos dvasios nematyt... Mes taip buvom užsinorėję šalto alučio, kad Rimas su Simu nutarė pavėžėti mus iki artimiausio miestelio jo nusipirkti. Kol Tomas su Pavelu, pamokyti vietinio žvejo, bandė gaudyti žuvį atėjo jau tamsa, o išvažiavusių draugų dar nesimatė grįžtant. Žvejai pagavo kokias 5 žuveles (piršto dydžio J ). Grįžo Gytis su Rimu ir atvežė labai skanios vietinės duonos „lepioškos“. Kiek buvom pirkę prieš tai ir vėliau tokios skanios niekur neberadom. Vėliau parvažiavo ir Simas su Ruslanu ir parvežė kokias tris dėžes alaus ir trejetą butelių Coca colos J Smagiai pavakarojom prie lauželio su alučiu J besėdint prie laužo pakeitėm ir tolimesnius planus. Nutarėm, kad kita planuota upe Čilik tikrai jau nebeplauksim, o ir visą kitą dieną slėnyje neliksim - popiet plauksim tolyn, kad per ateinančias dvi dienas baigti šią upę ir važiuoti į Almatą, kur Simas su Rimu mums pažadėjo suorganizuoti transportą važiuoti į šalia miesto esantį kosminės stoties padalinį, kuris randasi kaip mums sakė ~3.5 km aukštyje ir iki pat tos vietos užveža automobilis.

2009.08.24 – Pirmadienis

Viktoras su Jevgenijum ir Gyčiu atsikėlė vos brėkštant pirmiesiems saulės spinduliams (~6 val) tam, kad spėti nupaveiksluoti slėnyje esančias įspūdingas uolas, kol ant jų krentą šešėliai, nes vidurdienį kai saulė pilnai apšviečia paviršių jau nebepagausi ir neužfiksuosi tokių įdomių kadrų, kurie perteiktų visą vietovės grožį. Tomas su Pavelu tuo pat metu bandė žvejoti. Sekėsi nekaip tik viena kita smulki žuvelė... Ant kranto pasirodęs vietinis žvejas papasakojo, kad už upės vingio yra didelis akmuo vandenyje už kurio stovinčiame vandenyje kimba didelės žuvys. Tik iki ten prieiti reikia lipti per uolas, kaip jis pasakė ten yra pramintas takelis ir tikrai bus nesunku rasti. Aišku kurgi tau žvejas pažadėjus gerą kibimą nesusigundys J Takelis iki žuvingos vietos buvo „įspūdingas“. Iš pradžių reikėjo užkopti į ~100m aukščio uolą, pereiti uolų viršūnėmis kokį pusšimtį metrų ir tada leistis žemyn per byrantį smėlėtą šlaitą ir uolas kokį 150 m. Nuo stovyklavietės viskas atrodė daug lengviau. Pakilti sekėsi nesunkiai, o štai nusileisti jau sudėtingiau J Šiaip ne taip žvejai pasiekė žuvingąją vietą ir pasirodė, kad žvejas neapgavo. Pavelas pagavo ~300g gražuolį Osmaną, o Tomas kokį 50g Osmaniuką J Buvo ir daugiau kibimų, tačiau nesėkmingų. Panašu, kad vieta tikrai gera, tačiau jau buvo įsidienojus ir teko grįžti į stovyklavietę. Kelias atgal pasirodė dar sudėtingesnis. Žvejai pamiršo takelį, kuriuo leidosi nuo kalno, o visi tarpekliai atrodė tokie panašūs J, tačiau šiaip ne taip vos nepametę laimikių pakeliui - jie grįžo.

Po pietų buvo nuspręsta išplaukti. Visi norintys iš ryto pavaikščiojo po slėnį „dalina zamkov“, kuris tikrai įspūdingas! Tikras gamtos stebuklas nedaug tepaliestas žmogaus rankos. Keista, kad vietinė valdžia visiškai nesaugo tokio gamtos stebuklo, nes turistai važinėja čia net su džipais.

Po pietų susipakavom daiktus ir palapines ir tęsėm plaukimą. Žinojom, kad priekyje liko vienas rimtesnis penkiukinis slenkstis „broninosec“, kurį Simas primygtinai prašė prieš plaukiant apžiūrėti. Antono, Rimo ir Simo su žmona jau nebebuvo - jie visi anksti rytą išvyko namo, nes jiems savaitgalis jau baigėsi, o mūsų atostogos dar tesėsi J Kokias tris valandas plaukėm visiškai ramia upe, gerai, kad bent buvo gražūs krantai tai buvo kur akis paganyti. Priplaukėm „broninosec“. Jis susideda iš dviejų pakopų. Pirmoji trumpa, po jos gabaliukas ramaus vandens, o toliau jau ilgesnė ~300m ilgio antra pakopa. Pirmą pakopą apžiūrėję nusprendėm nedelsiant perplaukti su daiktais. Išlipę apžiūrėti antros pakopos nusprendėm čia nakvoti, nes jau temo, o po šio slenksčio plaukimo likę tik keletas valandų iki automobilinio tilto iš kur mus turėjo paimti kitos dienos vakare. Nakvojom pievelėje tarp didžiulių uolų nedideliame tarpeklyje. Stovyklavietės centre gulėjo didžiulė plokščia uola, ant kurios mes atsigulę tinginiavom, o paskui vakarieniavom.

2009.08.25 – Antradienis

Iš pat ryto dar kartą apžiūrėję 5 kategorijos slenkstį išsiruošėm jį perplaukti jau be daiktų. Iš stovyklavietės daiktus persinešėm už slenksčio. Plaukimą planavom filmuoti. Pirmieji plaukė Gytis su Valdemaru. Viduryje slenksčio buvo gan įdomi bačka. Visi mąstėm ar ją apiplaukti ar rizikuoti eiti per ją J Gytis su Valdemaru pataikė tiesiai į bačkos centrą ir juos ten gerai palaikė J kelis kart pastatė į žvakę ir vos neapvertė, tačiau kažkaip jie iš ten išsikapstė ir sėkmingai praplaukė visą slenkstį. Visi kiti plaukę po jų, be sustojimų ir didesnių netikėtumų praplaukė visą slenkstį. Surišom kuprines ant katamaranų ir plaukėm toliau.

Paskutinės dvi plaukimo valandos buvo jau labai ramios. Nieks neskubėjo ir neirklavo, visi plaukė atsipūtę... Saulė kepino, oras buvo nuostabus.

Pasiekę tiltą, kuris buvo kažkokio gamtos parko pakraštyje išsilaipinom į pakrantę. Visi puolė ardyti katamaranus, skalbtis, praustis ir panašiai. Diena buvo labai tinkama džiovinimuisi. Iki 18 val., kai turėjo atvažiuoti mūsų automobilis spėjom viską išsidžiovinti. Tiesa, belaukiant automobilio likus geram pusvalandžiui užėjo smėlio audra. Iš pradžių tolumoje matėsi tamsūs debesys, vėliau užėjo smarkus vėjas, kuris atnešė gūsius smėlio. Jausmas ne pats maloniausias, kai nėra kur pasislėpti. Gerai, kad automobilis atvažiavo laiku ir mes pasprukom iš ten. Važiavom į Almatą. Labai troškino, todėl iškart užsiprašėm pas vairuotoją sustoti pirmoj parduotuvėj. Po geros valandos pasiekėm nedidelį miestelį kur nusipirkom šalto alaus J. Visi buvom maloniai išvarginti tų dviejų savaičių plaukimo, jau šiek tiek pavargę vieni nuo kitų ir išsiilgę civilizacijos. Važiavom pas Antoną, kuris žadėjo mus su palapinėm priglausti savo namo kieme.

Almatos pakraštyje privažiavom rajonėlį nuosavų namų, kur visi vieni nuo kitų atsitvėrę ~2,5-3 m tvoromis. Antono tėvų namas stovėjo kokių 6 arų žemės sklypelyje. Šalia namo buvo pavėsinė su stalu kur mes sėkmingai tilpom susėsti, o toliau daržas. Kažkaip nesimatė vietos kur galima būtų statyti palapines J, prisiglaudėm garaže prie namo. Jis pusiau atviras – betoninės grindys su stogine. Arvydas ten pasistatė palapinę, o kiti nusprendė tiesiog gultis ant kilimėlių tiesiai ant grindų. Tą vakarą smarkiai lijo, o kitą dieną ankstų rytą Simas mums buvo suorganizavęs kelionę į kalnus su dviračiais. Oras buvo subjuręs ir mes sunerimom kas mūsų laukia rytoj. Pasitikrinom internete ir prognozė rodė lietų... Buvo likusios dvi dienos iki skrydžio namo. Nusprendėm rytdieną praleisti mieste, o jei pasitaisys orai paskutinę dieną kilti į kalnus.

2009.08.26 – Trečiadienis

Rytas saulėtas, oras nuostabus J. Orų prognozė mus apgavo, o planai jau pasikeitę. Šiek tiek užkandę išsiruošėm į miestą. Kadangi nebuvo tikslo visiems būti kartu, tai kaip mat išsiskirstėm į kelias grupeles. Vieni į miestą išvyko patys, o kitus lydėjo Antonas. Antonas su autobusu mus nuvežė į miesto centrą kur planavom eiti į nacionalinį muziejų, o po to pasivaikščioti po miestą. Turiu pasakyti, kad muziejus tikrai skurdus, o pats miestas turistiniu požiūriu visiškai nevertas dėmesio. Vienintelis grožis mieste, tai tolumoje matomos aukštos snieguotos kalnų viršūnės. Miestas nuo klanų labai netoliese, todėl beveik iš bet kurios miesto dalies hozionte matyti kalnai. Po muziejaus keliavom pagrindine Almatos gatve, kur šen bei ten matėsi prabangios drabužių bei aksesuarų parduotuvės. Sustojom papietauti kažkokiam bare. Pagal vietą mieste ir vidaus interjerą tikėjomės žvėriškų kainų ir malonaus aptarnavimo. Deja nei to nei to ten neradom J Kainos buvo vidutinės, o aptarnavimas tragiškas. Meniu išskaitę, kad į kainą įtrauktas 10% aptarnavimo mokestis iškart supratom, kad padavėjoms nėr dėl ko stengtis ir tikėtis malonaus europietiško aptarnavimo naivu. Neapsirikom... Visi užsisakėm patiekalus ir gėrimų. Gėrimų teko ilgokai palaukti, o su patiekalais buvo dar įdomiau J Iš pradžių po kiek laiko sugrįžusi padavėja pasakė, kad daugelio iš mūsų užsakyto patiekalo visiems neužteks, todėl trim teko rinktis kitus patiekalus. Kai jau pradėjo nešti patiekalus Gytis gavo visai ne tai ką užsisakė. Jam atnešė tą patį patiekalą, kurį iš antro kart užsisakė tie, kuriems teko keisti patiekalą. Nelabai patenkintas jis paprašė atnešti jam tai ką buvo užsisakęs. Padavėja išnešė patiekalą ir netrukus atnešė jį atgal. Tą patį patiekalą virtuvėje kitaip išdėliojo toj pačioj lėkštėje ir kažko dar pridėjo J, o turėjo būti visai kita mėsa ir pan. Žodžiu Gytis įpykęs pasikvietė kitą pro šalį ėjusią padavėją ir paklausė jos kas tai per patiekalas, ta iškart atsakė, kad čia tas ir tas žodžiu patiekalas tikrai ne tas kurį jis užsakė. Paprašėm, kad pakviestų mūsų padavėją. Tik atėjusi mūsų padavėja naglu veidu iškart išrėžė, kad čia jo patiekalas ir jis skiriasi tik tuo, kad jame yra baklažanų, kurių neva ji buvo pamiršusi įdėti. Ten turėjo būti kiaulienos kebabas, o jam atnešė vištieną J žodžiu Gytis jau nebesiginčijo. Tomui prie užsakytos žuvies atnešė keptų bulvių nors pati padavėja primigtinai siūlė imti ryžius. Žodžiu aptarnavimas tragiškas maistas irgi negeresnis J

Toliau apžiūrinėjom miestą, bet nieko ypatingo ten neradom J Almata ganėtinai rytuose esantis vidurio Azijos miestas, tačiau karo metais jis buvo išgriautas, o po to atsirado tik rusiška pokario architektūra, taigi nieko įspūdinga šiame mieste ir nepamatysi. Mum rūpėjo nueiti į turgų, kuris, beje, irgi pasirodė neįspūdingas – pagrinde rūbai ir šiek tiek vaisių, daržovių. Radom šiek tiek vietinių prieskonių, bet nieko įspūdingo kaip tikėjomės. Kas neįprasta mums, tai kad labai daug įvairių džiovintų vaisių.

Popiet nutarėm dar kartą susitarti dėl rytdienos kelionės į kalnus, nes miesto jau nieks nenorėjo apžiūrinėti. Sutarėm, kad atvažiuos trys automobiliai – du keleiviams, o į trečią sudėsim nuomotus dviračius, kuriuos suplanavom vežtis į kalną ir nuo ten su jais leistis. Vakare ramiai pasėdėjom pas Antoną namie. Jis mums paruošė kokį tai vietinį tautinį patiekalą iš avienos. Visi vietiniai patiekalai iš mėsos ir aišku pagrinde aviena ir jautiena, nes kraštas musulmoniškas, tai kiaulienos jie vartoja nedaug. Po visai skanios vakarienės vėl į garažiuką ant betono miegoti J

2009.08.27 – Ketvirtadienis

Paskutinė atostogų diena... ir džiaugsmas, kad pagaliau namo ir nerimas, kad atostogos jau baigėsi... 8 val. mūsų atvažiavo transportas. Važiavom ne visi – Ruslanas su Antonu nusprendė pasilikti namie ir ramiai praleisti dieną. Su dviračiais nusprendė važinėtis irgi ne visi - tik aštuoniese, o kiti šiaip pasivaikščioti po kalnus. Iš pradžių mus nuvežė į nuomą, kur kiekvienas sau išsirinkom po tinkantį dviratį. Dviračiai šiaip sau, jau padrožti, bet pusė velnio. Taigi išvykom į „kosmostancijos“ kalną kur turėjom leistis žvyruotu keliu - bekele. Pusiaukelėj matėm kelio remonto darbus ir netrukus mus jau sustabdė darbininkai pasakę, kad aukščiau darant kelią sprogdinamos uolos, todėl toliau vykti mes negalim. Mes ilgai derėjomės, tačiau taip mūsų ir nepraleido. Žodžiu su šiuo kalnu nepasisekė, todėl išvažiavom į kitą aukštą kalną kitoj miesto pusėj, kur 2km aukštyje yra įrengtas „Medejos“ stadionas. Kalnas aukštas ~3,5km aukščio, bet mus užvežė tik iki 2,5km. Taigi sėdom ant dviračių ir po truputį leidomės žemyn. Iš pradžių kelias buvo žvyruotas ir vietom atrodė, kad lengviau stumti dviratį nei važiuoti su juo, nes pastoviai reikia laikyti ant stabdžio riedant pakankamai stačiu šlaitu. Akmenuotas kelias vietomis atrodė tikra bekelė. Kai pasiekėm asfaltuotą kelią pasidarė jau smagiau J dviračiai lėkė kaip patrakę tik spėk stabdyti ant posūkių J sustojom prie keltuvų, kurie žiemą kelia į slidinėjimo trasas. Bandėm prašyti, kad leistų keltis su dviračiais keltuvais, o iš viršaus leistumėmės jau ant dviračių J deja neįkalbėjom vietinių. Darbuotojai stumdė viens nuo kito vis pas aukštesnio rango viršininką, tačiau mūsų pastangos nuėjo vėjais. Toliau leidomės žemyn pro Medejos stadioną. Vietomis kelias buvo tikrai status, bet smagu važiuoti. Minti pedalų visai nereikia, bet paskausta ranką laikant stabdžio rankenėlę J Nusileidom iki sutartos vietos apačioj ir keli iš mūsų nusprendėm keltis dar kartą. Nors už autobusiuką buvo sumokėta 100$ už visą dieną, bet vairuotojai spyriojosi neva į kainą įskaičiuotas tik vienas pakilimas į kalną. Žodžiu teko primokėti, kad vienas autobusiukas pakiltų dar kartą su dviračiais ir keturiais keleiviais. Tomas, Valdas, Gytis ir Aleksandras dar kartą pralėkė nuo kalno su vėjeliu. Valdas su GPS išmatavo max išvystytą greitį - 81 km/h.

Vakare Antonas mus nuvežė į vietinį restoranėlį. Gan įdomiai pavakarieniavom.

2009.08.28 – Penktadienis

Kėlėmės labai anksti 3.20 val, nes mūsų lėktuvas išskrenda 8.10 val. 11 val. vietiniu laiku jau buvom Rygoj. 14 val. sėdom į autobusą iš Rygos autobusų stoties ir vakarop sėkmingai grįžom į Vilnių.

Nuotraukas žiūrėkite čia:

http://www.baltulokys.lt/index.php/white-water/116-kazahstanas-2009

Filmuota medžiaga:

http://www.baltulokys.lt/index.php/blogas/95-kazahstan-2009-trumpas-klipukas-apie-yg