2010m. rugsėjo 10 d. vakare autobusu išvykome iš Vilniaus į Rygą. 11 d. ankstų rytą turėjome iš Rygos išskristi į Maskvą, iš ten į Delį ir galiausiai iš Delio lėktuvu pasiekti Nepalo sostinę Katmandu. Kelionė buvo ilga ir varginanti, trukusi beveik dvi paras. Išvykę penktadienio vakarą, Katmandu nusileidome tik sekmadienį po pietų. Kelionėje jokių netikėtumų nebuvo, visi šiek tiek pavargę, tačiau su nekantrumu laukiantys nuotykių per ateinančias tris savaites.
Oro uoste mus pasitinka Birutė. Ji jau laukia su viešbučio užsakytu taksi. Ji jau čia keletą dienų ir per tą laiką spėjo išmuitinti mūsų katamaranus siųstus DHL iš Lietuvos.

Vykstam tiesiai į savo viešbutį - Hotel Ganseh. Pakeliui akį rėžia šiukšlės, netvarka ir dulkės miesto gatvėse.
  

Eismas visų pirma ne mums įprasta dešiniąją kelio pusę, o pagal angliškus standartus priešinga kairiąją. Antra gatvėse visiškas chaosas.... Garso signalas vienas iš pagrindinių vietinio vairavimo ypatumų... Pypinti reikia pastoviai ir visais atvejais – perspėjant apie lenkimą, perspėjant, kad tave pamatytų priešais atvažiuojantis, perspėjant apskritai apie savo buvimą kelyje.. Pagrindinės transporto priemonės - tai motociklai. Masė motociklų, keletas lengvųjų, autobusai, rikšos ir dviratininkai.
Dar vienas iš vietinių ypatumų – tikslių adresų nebuvimas. Čia Katmandu nėra tikslių adresų kaip pas mus pvz.: Laisvės pr. 18. Pas juos yra nuorodos į kokią aikštę, ar šiaip kokį žinomą pastatą ar tiesiog į kelią, o kur kas yra vietiniai jau suranda ir be adreso.
Įsikūrę Ganesh‘o viešbutyje, išsiruošėm į prekybos centrą apsipirkti. Iš anksto pasidalinę kas ką turi nupirkti, maistą perkam visam žygiui.
   

Mūsų viešbutis įsikūręs netoli Tamelio rajono. Tamelis – turistų, besiruošiančių kopti į kalnus, eiti į trekus ar šiaip aktyviai praleisti laiką Nepalo gamtoje, rojus. Čia įsikūrusios turistinio inventoriaus ir aktyvaus laisvalaikio aprangos parduotuvėlės stebina savo prekių asortimentu ir žinoma kainomis. Čia gali rasti žinomų vardų tokių kaip North Face, Mamut, Fisher ir pan. Rūbai, kuprinės ar kiti panašūs turistiniai reikmenys čia parduodami labai žemomis kainomis. Vykstant į Nepalą praktiškai galima neimti jokio turistinio inventoriaus ir viską nusipirkti čia vietoj nuo „kačių“ ar ledkirčių iki termorūbų, šiltų pūkinių striukų, miegmaišių ar net palapinių. Čia viskas kas parduodama pritaikyta alpinizmui ar trekingui ir viskas tikrai daug pigiau. Taigi galit įsivaizduoti kokiom akim mes žiūrėjom į tas parduotuvėles, ypač kai matai tokias žemas kainas. Buvom girdėję, kad čia galima nusipirkti gerų daiktų už žemą kainą tačiau kol pats nepamatai savo akim sunku net įsivaizduoti. 

Aprašymuose buvom perskaitę, kad Nepale problemos su malkomis, todėl būtinai reikėjo įsigyti primusą. Pardavėjas įkalbėjo pirkti universalų primusą, su kuriuo gali kūrenti tiek dujas, tiek žibalą. Neva kam deginti dujas, kai žibalas daug pigesnis ir jo gali visur įsigyti, tai paėmėm tik vieną balioną dujų, o žibalą nusprendėm įsigyti kitą dieną pakeliui.
Vakare Tamelyje užėjom į Nepalo virtuvės restoraną. 
   

Birutė Katmandu surado vietinį gidą. Planavom, kad po plaukimo paskutines kelias dienas jis praves mums ekskursiją Katmandu apylinkėse. Susitikom su juo šiame restoranėlyje, kad aptartume galimas lankytinas vietas. Tuo pačiu jis mums patarė kokių tradicinių patiekalų čia galima užsisakyti iš meniu. Visi paėmėm tradicinį nepalietišką „Dalbat‘ą“ – tai rinkinys susidedantis iš ryžių, kelių skirtingų daržovių troškinukų, kelių padažiukų vienas būtinai bus aštrokas ir mėsos (ožkiena arba vištiena). Simboliškai paragavom vietinės naminukės, kurią neva geria vietiniai (tikra naminė samanė). Maiste aiškiai juntama rytietiškų prieskonių gausa.
Pirmas rytas Katmandu...

Iš pat ryto ~8val. į viešbutį atvažiuoja mūsų užsakytas autobusas, kuris mus nuveš iki Sun Koshi upės. Mes pasinaudojom vietinės turizmo agentūros WhiteWater Nepal paslaugomis, kurie organizuoja panašias keliones Nepale. Tik mes neprašėm nei palydovo, nei maršruto aprašymų, viską turėjom pasiruošę. Mums iš jų reikėjo tik transporto iki ir iš upių. Iš principo jie turėjo mus tik nuvežti į plaukimo pradžią ir sutartu laiku bei sutartoj vietoj vėl atvažiuoti mūsų parsivežti. Planavom, kad 5 dienas plauksim Sun Koshi upe, tada grįšim į Katmandu ten pernakvosim ir toliau važiuosim į sekančią upę Bhote Koshi, o vėliau jau matysim kaip seksis ar spėsim į paskutiniąją Tama Koshi upę.
Kraunamės daiktus ir netrukus išvykstame. Kelias iki upės netolimas ~3-4val. Pakeliui vairuotojai stoja pietaut ir siūlo mums taip pat užkasti. Daugeliui vis dar nedrąsu valgyti neaiškų pakelės užeigos maistą, nes esam prisiklausę baisių istorijų kaip po to paleidžia vidurius. Pavalgyti išdrįsta tik keli iš mūsų. Vėl tas pats patiekalas kaip valgėm iš vakaro Katmandu restorane. Vietiniai aišku valgo rankom. Gerai, kad bent mums duoda įrankių.
   

Prie upės stojam iškart už miesto Dolalghat. Atvykę iškart puolam surinkinėti katamaranus ir krautis daiktus, nes planuojam tą pačią dieną plaukti.

Vieniši nepasijutom, nes iškart supuolė šalia esančio kaimo gyventojai. Netrūko nei vaikų, nei suaugusių. Turbūt ne dažnai čia pasitaiko plaukikai, o ypač tokie „baltaskūriai“ kaip mes. Vietiniai stebėjo mus akis išpūtę, o vaikai už saldainius padėjo ir katamaranus pripūsti.

Po kelių valandų susikrovę mantą jau plaukiam žemyn upe.

Tą dieną plaukiam neilgai, jokių didesnių slenksčių upėje nepasitaikė. Vakarop stojam gan atokiame smėlėtame krante. Malkų kol kas sočiai. Pavakarieniaujam jau tamsoje. Temsta ten apie 18val. Prieš miegą dar pastebim, kad šiek tiek pakilo vanduo. Katamaranus saugumo dėlei nunešam toliau nuo kranto ir nors nerealu, kad tiek toli nuo kranto vanduo patvintų vis tiek parišam prie krūmelių.
Naktį lijo.
Rytas. Saulė teka ~6val, panašiai mes ir keliamės. Vanduo upėje pakilo ir krantas priartėjo prie stovyklavietės per kokius 5m... Gyčio palapinė buvusi atrodo pakankamai saugiu atstumu nuo kranto atsidūrė tik geras pusmetris nuo vandens. Gerai, kad iš vakaro sumojom toliau nuo kranto nunešti laivus, nes tikrai būtų bent vieną nuplovę. Laužavietė po vandeniu, su ja ir kažkieno palikti indai bei įrankiai... Vanduo žiauriai purvinas ir rudas... O geriamas pirktinis vanduo jau baigėsi... Buvo minčių filtruoti upės vandenį. Turėjom chemijos, kuri skirta užteršto vandens dezinfekavimui, bet vandenyje plaukioja tiek purvo, kad baisu net žiūrėti. Gal bakterijas chemija ir užmuštų, bet drumstumo tai nepanaikinsi. Nusprendėm stoti kur tolėliau kaime ir į turimus bambalius prisisemti iš šulinio ar pan.
  

Nuostoliai dėl potvynio nedideli, bet lengvas šokas jau patį pirmą rytą. Vakar, kai pradėjom plaukti vanduo neatrodė nei smarkiai pakilęs, nei toks purvinas, o vaizdelis šiandieną jau labai džiugina. Vakar išplaukdami matėm, kad virš kalnų viršūnių susitelkę tankūs lietaus debesys, tai štai tas lietaus vanduo ir pasiekė mus per naktį.

Nusprendėm palaukti kol vandens lygis šiek tiek nukris, nes upės tėkmė atrodo tikrai galingai. Po keleto valandų, kaip ir tikėjomės, vandens lygis nukrito. Susiruošėm ir išplaukėm toliau.

Upė teka neaukštų kalnų slėnyje. Visi slėniai apgyvendinti. Mums nuo pat plaukimo pradžios netrūksta dėmesio iš vietinių gyventojų. Vaikai nuo krantų švilpia beveik pastoviai. Aplink visi kalnų šlaitai nusėti ryžių terasomis, palmėmis ar kukurūzais. Pakeliui stojam nedideliam kaimelyje vandens. Vietiniai gan paslaugiai parodo kur geriamo vandens kolonėlė. Čia pat ir lūšnelės tipo parduotuvėlės. Neiškenčiam nenusipirkę ir poros buteliukų Coca colos. Plaukiam toliau.

Plaukdami matėm kaip ant upės kranto vyrai iš laužo semia pelenus ir meta į upę. Panašu, kad ką tik sudegino lavoną.

Apie pietus stojam užkąsti turimų vaisių – mangai, papajos.

Saulei pasislėpus už kalnų, ieškom tinkamos vietos nakvynei. Nesinori stoti prie žmonių, nes tas dėmesys jau ima varginti. Ieškom vietos ir nakvot stojam kairiam upės krante. Nedidelis smėlėtas krantas, iš visų pusių supamas gan stataus nuobiryno, kur atrodo joks žmogus neprieis. Šiek tiek neramu, kad naktį vėl nepakiltų vandens lygis, nes čia nebūtų kur pasikelti aukščiau, bet tikimės, kad viskas bus gerai. Malkų vis dar randam, tai primusas su žibalu kol kas tik našta. Skaniai pavakarieniavę, gulam miegoti. Naktys čia šiltos, netgi gan tvankios. Temperatūra apskritai nekrenta žemiau 25oC nesvarbu ar tai būtų apsiniaukusi diena ar naktis, o dieną kai išlenda saulutė pakaitina ir virš 30oC. Gerai, kad nėra jokių moskitų, tai gali visą naktį laikyti palapinę pravirą.
Ankstus rytas. Aplink rūkas... Gražu pasakiškai...
Netrukus pro šalį kalnų takeliu du vaikai atgina ožiukų bandą. Atrodė neįmanoma čia patekti, tačiau pasirodo mes apsirikom. Vaikai aišku prieina prie mūsų ir atidžiai mus stebi. Pavaišinam juos ryžiais ir saldainiais.

Ilgai neužsibuvę išplaukiam. Vėl reikia stoti vandens. Priplaukę tiltą per upę ir nemažą kaimą, galima sakyti prekybinį miestelį Hakapur, stojam ir einam su tuščia tara pasisemti šaltinio vandens. Nueinam iki kaimo ir bandom klausti kur galima gauti švaraus geriamo vandens. Mums rodo į upės intaką, kuris įteka prie pat kaimo. Intako vanduo daug švaresnis nei Sun Koshi, tačiau neatrodo, kad galima būtų tiesiai iš jo ir gerti... Pamačiusios pasimetusius veidus vietinės kaimo merginos rodo mums kelią iki vietos kur galima pasisemti vandens. Atveda iki intako kranto ir vienoje vietoje krante rodo į negilią vandens duobutę smėlyje beveik nesusisiekiančią su upės tėkme, neva iš ten galima semtis. Mergina su kaušu pradeda semti į savo atsineštą indą, o netrukus prisemia ir į mūsų butelius. Pasirodo jie negeria upės vandens, o žino štai tokių vietų kur šaltinis skverbiasi iš po žemės ir įteka į upę. Geriau įsižiūrėjus matosi, kad duobutės dugnas iš kur trykšta šaltinis nusėtas sidabro dulkėm.

Pasidairę po kaimelį ir prisisėmę vandens plaukiam toliau. Pagal aprašymus žinom, kad netrukus bus 5 kategorijos slenkstis, kuris pavadintas šalia esančio miestuko vardu - Hakapur. Iki tol rimtesnių slenksčių nebuvo, spėjam dėl per aukšto vandens. Aprašymas, kuriuo vadovaujamės darytas plaukiant lapkričio mėnesį prie žemesnio vandens lygio, todėl nenuostabu, kad mes mažesnių slenksčių ir nepastebėjom. Pasitaikydavo tik didelės bangos, vietomis net iki 3-4m aukščio. Slenksčiais tokių vietų nepavadinsi, bet kartais banguodavo tikrai smagiai ir mažiau patyrusioms ar dar nesusidirbusioms įguloms pirmomis dienomis tikrai nebuvo lengva.
Netrukus stojam kairiam krante prieš slenkstį ir einam žvalgytis. Su tuo ką matėm šioje upėje iki šiol, slenkstis tikrai atrodo įspūdingai. Jei prieš tai buvusius mažesnius slenksčius aukštas upės vanduo pavertė tik „šiverom“, tai šis 5 kategorijos slenkstis virtęs tikra mėsmale. Upės vaga ties slenksčiu gerų 50 m pločio. Ramiausia vieta praplaukimui yra kairiajam upės krante tarp didžiulių akmenų, viduryje galingos „bačkos“, o dešinėj pusėj upės tėkmė stipri, tačiau lyg ir matosi tarpas, kuriuo galima būtų plaukti. Už kelių šimtų metrų upė daro vingį į dešinę pusę ir ten matosi antroji pakopa. Vandens tėkmės greitis įspūdingas.
Nespręsta, kad praplaukti įmanoma, tačiau be daiktų. Persinešam kuprines krantu už slenksčio ir ruošiamės plaukimui.

Nusprendėm, kad pirmiausia kairiu krantu plauks Gytis su Valdemaru su dviviečiu ir liks krante iškart už slenksčio gelbėjimo darbams. Kol jie ruošėsi plaukimui, likę išsirikiavo ant kranto kas su gelbėjimosi virvėm kas su vaizdo ir fotoaparatais. Praplaukė sėkmingai. Priplaukę krantą liko vandenyje laukti sekančio dviviečio. Sekantys plaukė Arvydas su Jelena. Nesunkiai įveikus slenkstį ir antrajam katamaranui, visi šiek tiek atsiduso.

Buvo nuspręsta, kad likę keturviečiai plauks dešiniu krantu. Valdo, Valdemaro, Petro ir Aleksandro įgula nuėjo ruoštis plaukimui. Visi nekantrauja, laukia pasiruošę ir įsitempę. Jei kairys krantas atrodė nesunkiai įveikiamas, tai dešinys dar neišbandytas ir tikrai keliantis iššūkį.

Plaukimas praėjo sėkmingai. Iš kranto matėsi, jog tėkmė labai stipri. Vyrams buvo sunku išplaukti į krantą, galinga srovė dar toli juos nešė, kol jie sugebėjo išplaukti link kairiojo kranto, nepasiekę antros slenksčio pakopos. Jiems praplaukus visi atsipūtėm, manėm kad čia jau tikrai nieko pavojingo nenusimato. Toliau planavom, kad plauks paskutinis keturvietis katamaranas ir iš paskos tuo pačiu dešiniu krantu bandys įveikti slenkstį ir Valdas su Gyčiu su dviviečiu. 

Keturvietis apsivertė... Iš viršaus užeita sėkmingai kaip ir planuota, bet slenkstyje katamaraną parbloškė šoninė „bačka“...
Prieš tai plaukusiems pavyko prasmukti pro slūgstančią bangą, o šįkart šoninė banga negailestingai apvertė katamaraną. Išnirus iš vandens, kas galėjo ėmėsi ropštis ant katamarano. Arvydas buvo nublokštas šiek tiek toliau, todėl pirmiausia įgula bandė jį pasivyti ir užtempti ant laivo. Už upės vingio, maždaug už kilometro, jiems pavyko priplaukti prie Arvydo ir jis sėkmingai užsilipo ant kato. Tik visiems tvarkingai susėdus ant apversto laivo, juos įnešė į nedidelį iš pažiūros nieko rimto negresiantį slenkstuką ir čia juos vėl apvertė... Dabar jau visus kaip kankorėžius išmėtė į skirtingas puses upės tėkmėje... Pavelas vienas likęs ant kato kažkaip sugebėjo nuplaukti iki kranto, o likusieji stengėsi kiekvienas už save. Tomas išsiropštė už gerų poros šimtų metrų tame pačiame krante kaip ir Pavelas, o Arvydą su Voliku srovė nunešė žemyn upe už vingio.
Čia pat pasirodė draugai su dviem dviviečiais. Gytis su Valdemaru sėkmingai praplaukę slenkstį dešinę puse ir pastebėję, kad nėra keturviečio nusivijo juos žemyn upe, o antras dvivietis nesėkmingai bandė išplaukti nuo kranto į srovę dėl to šiek tiek užtruko. Už keleto vingių nuo ten kur išlipo Tomas su Pavelu buvo sugauti ir likusieji apsivertę. Atgal iki stovyklavietės laukė ilgas kelias per kalnus...
Toliausiai išlipusieji (~5-6 km upe nuo stovyklavietės) paliko Voliką saugoti katamaranų, o patys nužygiavo iki stovyklavietės. Jau buvo gerokai po pietų, todėl jie parėjo tik vėlai vakare sutemus. Pirmieji apie puse devynių, likusieji tik puse vienuolikos vakare. Tomas su Pavelu eidami pakrante užstrigo aklavietėj ir grįždami atgal padarė lankstą kol užkopė į kalną jau tamsoje. Nakčiai likę nakvot pas kaimiečius, į stovyklavietę parėjo tik anksti ryte.
Tuo tarpu likusieji stovyklavietėj prie slenksčio neturėdami kitos išeities laukė draugų grįžtant. Iš pradžių turėjo minčių plaukti paskui žemyn upe, bet lyg ir tolumoj pamatę kažką einant link jų pamanę, kad draugai grįžta nusprendė laukti. Keturiese nusprendė pernešti visas kuprines žemiau už slenksčio. Nieks iš likusių ant kranto nežinojo nei kur draugai, nei kaip jiems pasisekė išlipti į krantą, nei kada jie sugrįš... Teko tik laukti.
Tik po to, kai kitą rytą grįžo paskutinieji apsivertę slenkstyje visi lengviau atsiduso.

Iš ryto visiems susirinkus komanda pernešė kuprines dar toliau už slenksčio kur ramesnis vanduo. Penkiese išsiruošė grįžti pėsčiomis žemyn upe iki Tomo su Pavelu palikto keturviečio. Jų katamaranas buvo maždaug 2-3 km žemyn upe. Teko vėl kilti į kalną kur vaikinai praleido naktį kaimelyje. Pakeliui sustoję, atsidėkodami už nakvynę, paliko kaimiečiams šiek tiek pinigų. Pasiekę katamaraną su trim irklais penkiese išsiruošė plaukti žemyn iki sutartos vietos.

Tuo tarpu likę šešiese stovyklavietėje sukrovė 12 kuprinių ant esamo keturviečio ir nuplaukė žemyn upe iki tos vietos kur Volikas per naktį saugojo du paliktus dviviečius katamaranus. Vidurdienį visi vėl susirinko į krūvą.

Papietaujam ir nepaisant patirtų įspūdžių plaukiame toliau. Už kelių upės vingių laukė dar vienas rimtesnis slenkstis ~4kat. Kol išlipę į krantą apžiūrinėjom slenkstį, sugužėjo visas kaimelis. Pasirodo vietiniai ištraukė į krantą mūsų pamestą irklą, kurio netekom apsivertimo metu. Teko jį išsipirkti, po įnirtingų derybų pavyko susitarti dėl 2 LT išpirkos J

Vakarop sustojom smėlėtam dešiniajam krante. Oras geras. Visi puikiai nusiteikę. 

Dieną būdami euforijoj, kad visi sveiki ir gyvi, visai pamiršom apie gėlą vandenį. Išlipę į krantą turėjom tik 5-8 l vandens. Tokio kiekio turėjo užtekti tik vakarienei paruošti ir geriausiu atveju nedideliam kiekiui arbatos. Vieniems pradėjus statyti palapines, kiti iškeliavo į kaimą vandens. Jau temstant apėjus kelis kaimus vaikinai grįžo tuščiomis... Pusryčiams paruošti vandens nebebus, troškulį numalšinti taip pat...
Iš vakaro Valdas buvo ištempęs tentą po kuriuo net šešiese atsigulė nakčiai. Naktys tokios šiltos, kad net su prasegta palapine viduje būna tvanku.

Naktį lijo.  Per naktį miegojusieji po tentu pririnko ~10l vandens. Toks jausmas, kad pati gamta mus gelbėjo :). Vandens užteko ir pusryčiams, ir prisivirti arbatos. Arbatos virdavom daug, kurią atvėsusią pildavom į plastikinius tuščius butelius ir dieną plaukimo metu ją gerdavom taip malšindami troškulį.

Pirmą sykį išbandėm savo naujutėlaitį primusą :) užkūrėm tiesiog norėdami išbandyti, o ne dėl malkų stokos.
Iš ryto pastebim, kad mūsų stovyklavietė yra vietinės reikšmės "vieškelyje". Nuo pat aušros pro palapines zuja žmonės su nešuliais. Ir aišku stovyklavietėj jau pilna žioplių. Susidomėjimas mumis greitai pradeda erzinti. Vietiniai taip įkyriai lenda, vos ne į lėkštę...

Iškart po pusryčių kraunamės daiktus ir skubam išplaukti. Šiandien pagal planą reikia nuplaukti iki Chatara miestelio, kur mūsų lauks užsakytas autobusas gabensiantis mus atgal į Katmandu. Pagal GPS duomenis iki miestelio apie 120 km. Spėjam, kad iki vietos nuplauksim tik kitos dienos vidurdienį. Įdomu ar autobusas taip ilgai mūsų lauks :).
Beplaukiant netrukus abiejuose upės krantuose pasimato džiunglės. Palmės, nukarusios lijanos, žemi krūmeliai, į upę krentantys kriokliukai. Tikras rojaus kampelis...

Kalnai čia jau daug žemesni nei upės pradžioje. Vaizdas panašėja labiau į tankiai apaugusias aukštas kalvas. Po pietų priekyje pastebim virš kalnų pakibusius tankius debesis. Kažkuriuo metu plaukiant priekyje išnyra lyg tankaus rūko zona. Į ją įplaukus suprantame, kad tai ne rūkas, o stiprus tropinis lietus. Pila stambiais šiltais lietaus lašais. Vėjas smarkiai pučia iš priekio ir neša lietaus vandenį į akis. Negali išlaikyti žvilgsnio tiesiai daugiau nei keletą minučių. Priekyje vos už 50m nieko nesimato... O vietom vis dar teliūškuoja didesnės bangos. Darosi neramu, kad įplaukus į slenkstį nesugebėsi išvairuoti laivo per tokį lietų. Visi plaukia iš lėto ir arčiau kranto. Po truputi lietus rimsta. Po gero pusvalandžio vėl įplaukiam į tropinio lietaus zoną. Vėl tas pats – vėjas smarkiais šuorais pučia iš priekio ir lietaus lašai daužo veidus. Gerai dar, kad tai šiltas tropinis lietus, tai su hidrokostiumais visai ne šalta.

Taip ir plaukiam po truputi vis išlysdami ar įplaukdami į lietaus zoną. Kairėje upės pusėje pasirodo didesnė gyvenvietė. Arčiau kranto miestelio pakraštyje matosi šventyklos bokšteliai. Pagal aprašymą žinom, kad čia turi būti senovinė šventykla. Stojam apžiūrėti. Keli lieka prie katamaranų ant kranto, kiti su fotokamerom išsiruošia į miestelį. Mus iškart pasitinka klegančių vaikų būrys. Jie ant kranto esančioje pievoje, lyjant lietui žaidžia futbolą :). Pamatę, kad miestelyje yra kur pavalgyti nusprendžiam papietauti. Šįkart įrankių nieks nepasiūlo, todėl tenka valgyti rankutėmis pagal vietinių įpročius. Vis dar stebina, kad alaus galima rasti net atokiuose kaimeliuose ir dažniausiai tai importinis Calsberg ar Tuborg. Čia gali nusipirkti alaus butelį už ~9,5 Lt. Tuo tarpu pavalgyti pietus kainuoja vos 3-4 Lt. Keista, nes vietiniai vargu ar įperka tą alų, o turistų šiose vietose nelabai matyti. Grįždami sutinkam vietinių „šventųjų“. Vienas vyrukas ateina iki kranto prie pat mūsų. Įdėmiai apžiūrinėja mūsų įrangą ir laivus, o mes jį. Žmogelis mūsų akimis atrodo lengvai kvanktelėjęs – nuo galvos iki kojų išsitepęs kažkokiu moliu, žvilgsnis priplaukęs, ant galvos turbanas. Vietiniai gyventojai tokius laiko šventais, tai lyg ir kažkurio dievo reinkarnacija žemėje. 
 

Vos išplaukę, papuolam į didžiulį upės verpetą. Didžiuliai ir galingi vandens sūkuriai „voronkės“ taip traukia ir suka katamaranus ratais, kad keturviečiams tik iš antro karto pavyksta ištrūkti iš jų gniaužtų. Dar ant kranto pasitikrinę žemėlapius supratom, kad Chatara jau nebetoli. Pasirodo pakilęs upės vanduo mus taip smagiai visą dieną nešė, kad nuplaukėm jau apie 100 km. Pagal GPS duomenis vidutinis greitis siekė ~15 km/h.

Po geros valandos plaukdami per lietų pasiekiam miestą. Chatara - tai didesnis prekybinis miestas rytinėje šalies dalyje. Gytis gan greitai suranda mūsų autobusą ir mes nieko nelaukę kraunamės daiktus. Katamaranų neišardom, nes planuojam jau kitą dieną grįžę į Katmandu iškart patraukti į kitą upę.

    

Atsisveikinam su Sun Koshi ir į kelią.

Visą dieną pliaupęs lietus daug kur nuplovė kelius. Vietomis susidarę lietaus upeliai plauna dirvą ir vietomis kelias atrodo tiesiog nepravažiuojamas. Vienoje iš tokių vietų mūsų autobusas užstringa... Bandom stumti, bet beviltiška. Autobuso galas pakibęs, o jo svoris toks, kad be technikos nieko nepadarysi. Vienas iš vairuotojų sėdo ant pakeleivinio motociklo ir nuvažiavo kviesti pagalbos. Po trijų valandų atvykęs sunkvežimis mus ištraukė.

Nors mūsų vairuotojai žadėjo, kad būsim Katmandu anksti ryte, užtrukom dvigubai ilgiau. Nuo upės išvažiavom apie 18 val., o į Katmandu atvykom tik apie 16 val. kitą dieną. Kelionės metu tiesiogine žodžių prasme patyrėm savo užpakaliais kas per keliai Nepale. Visą naktį mus kratė kaip malkas tame autobuse. Prieš Katmandu važiavom 100 km serpantinu į viršų, o po to tiek pat žemyn. Keliukas labai siauras, todėl vairuotojas pastoviai turėjo praleidinėti kitus arba pypino iš toli, kad jį praleistų. Važiuojant susidarydavo įspūdis, kad kelyje „kietesnė“ ta mašina, kuri turi originalesnį ir galingesnį garso signalą. Ką jau šnekėti apie mašinų spalvas ir piešinius ant jų. Kelyje pasitaikydavo pagrinde sunkvežimiai ir autobusai, ir visi TATA markės. Lengvųjų automobilių labai nedaug. Dauguma sunkvežimių ir autobusų tos pačios markės, taigi vietiniai, kad išsiskirtų iš minios kiekvienas individualiai išmargina savo automobilius įvairiausiais užrašais ir dievybių atvaizdais. Pirmas įspūdis lyg važiuotų cirko mašinos.

Grįžę į Katmandu turim tik vieną vakarą mieste. Pernakvojam tame pačiame viešbutyje ir iš pat ryto vėl kraunamės laivus – vykstam į Bhote Koshi. Verta paminėti, kad viešbutis Ganesh Himal tikrai geras. Kainos ir kokybės aukso viduriukas (~12$/parai žmogui). Viešbučio kieme, apsodintame įvairiais egzotiškais augalais, įsikūręs restoranėlis. Čia gali pailsėti ir skaniai pavalgyti.

Pradžioje važiavom tuo pačiu keliu kaip ir važiavom į pirmąją upę. Netgi stojom toj pačioj pakelės užeigoj papietauti. Kai privažiuojam Bhote koshi upę iškart pradedam žvalgytis. Kelias beveik visuomet eina palei upę tik žymiai aukščiau. Upė teka giliai slėnyje. Mes važiuojam priešinga kryptim nei teka upė. Pirmas įspūdis, kad upės tėkmė tikrai galinga :). Pagal turimas GPS koordinates žvalgomės prie 5-6 kat. slenksčių. Upės apačioje lyg ir matėsi, kad slenksčiai praplaukiami, tačiau kuo toliau tuo visų veidai darėsi vis rūškanesni. Jei pradžioje pagal tėkmės greitį galima buvo atskirti kur slenkstis prasideda ir kur baigiasi, tai aukščiau upės tėkmė visur darėsi vienodai galinga. Nesimatė jokių ramesnio vandens plotų. Jei kažkur apsiverstum, tai kad išlipti į krantą tektų labai ilgai plaukti iki ramaus vandens, o jei nepavyktų, tai apačioj laukia hidroelektrinės užtvanka... Mūsų turimas rusų vandens žygeivių aprašymas toli gražu neatitinka dabartinio pernelyg aukšto vandens lygio. Akivaizdu, kad mūsų komanda nepasiruošusi tokiai rimtai upei.

Atvažiavom iki upės viršaus visai netoli Kinijos-Tibeto sienos (~10km). Nuo čia pradėjo plaukti rusų turistai, kurių plaukimo aprašymą mes turėjome. Miestelis, kuriame įsikūręs aktyvaus laisvalaikio praleidimo kurortas The Last Resort.

Resorte įkurtas kempingas. Kareiviško stiliaus stacionarios palapinės įrengtos nuostabiame gamtose kampelyje. Palapinėse normalios lovos.  Takeliai nubarstyti akmenukais, visur teka upeliai, kurie atsiranda nuo iš kalnų trykštančių krioklių. Krūmai, augalai, gėlės - viskas lyg botanikos sode. Kainos šiame kempinge irgi pasakiškos. Viena para su 3xkart maitinimu 40 eur. Sprendžiant iš to, kad kainas pasakė eurais, nors visur kitur kaip užsienio valiuta naudojami tik doleriai, matosi, kad viskas paruošta vakariečiams :) Resortas siūlo begalę pramogų čia atvykusiems: šokinėjimas su guma nuo beždžionių tilto kabančio virš ~160m gylio kanjono, nusileidimai su virvėmis nuo krioklio, alpinizmas, trekingas, dviračiai ir tp.t. Štai čia mes ir apsistojom nakčiai. 

Kempinge įrengtas atviras apvalus akmeninis baras, kuriame gali pasimėgauti tiek gaiviųjų, tiek įdomesnių gėrimų. Čia yra namelis su sauna ir atviru baseinu, pievutėse ir prie palapinių sustatyti šezlongai, o vakarais darbuotojai visur išdėlioja žibalines lempas, kurias paryčiais vėl surenka. Žodžiu čia visiška idilė. Tiesa čia mes atradom ir ne tokių malonių dalykų - sausumos dėlės. Jos čia gyvena žolėje ir daugeliui iš mūsų nepavyko jų išvengti, kai kuriems jos įsisiurbė net duše.

Vakare dar buvo įvairiausių pasiūlymų ir diskusijų ką toliau daryti, plaukti šia upe ar ne ir kokia sudėtim, bet galiausiai buvo nuspręsta iš pat ryto keliauti į sekančią upę Tama koshi.

Šįryt baigėsi mūsų "Smektos" atsargos :) Kažkaip būtent šį rytą ji buvo labai paklausi :) Ryte dar kartą pasigrožėję nuostabia aplinka susiruošėm ir iškeliavom į Tama Koshi.  

Kelionė iki Tama Koshi užtruko ~4 val. Teko pervažiuoti per ~2,5km aukščio perkėlą. Gaila, kad viskas buvo debesyje, todėl nelabai kas matėsi.

Prie upės buvom apie vidurdienį. Prisipūtėm katamaranus, susirišom daiktus ir iškeliavom.

Plaukimas pasibaigė praktiškai net neprasidėjęs.... Pagal mūsų turimus aprašymus rimtas slenkstis turėjo būti už pusvalandžio plaukimo. Deja mes neįvertinom pakilusio vandens lygio... Jau už pirmo upės vingio, pamatėm didžiules bangas, o "bačkas" kai kurie iš mūsų patyrėm ir savo kailiu.

Sekančią dieną pasiskambinom, kad atvažiuotų autobusas ir parvežtų mus atgal į Katmandu. Plaukimas baigėsi. Nusprendėm, kad nėra ko daugiau rizikuoti. Iki atvažiuos mūsų pasiimti turėjom beveik dvi dienas. Apsistojom kaimelyje pas vietinius. Mes vaišinom vietinius dešromis ir lašiniais, o mums siūlė skanios vietinės arbatos.

Čia paskutinėm žygio dienom dar kartą išsitraukėm primusą, nes pas kaimiečius kieme ant asfalto kurti laužą nepatogu :). Malkų prie upės mums niekur netrūko. Taigi iš principo vežiojomės jį be reikalo.

 Pakeliui į Katmandu.

Grįžę susisiekėm su mūsų gidu ir šiek tiek pakoregavom planuotą ekskursijų programą, nes atsirado papildomų dienų iki išvykstant.

Sekančią dieną nusprendėm pasižvalgyti po miestą ir pasidaryti Indijos vizas. Ambasadoje iš ryto užpildę anketą ir susimokėję, vakare grįžom jau atsiimti pasų su vizomis.

Vakare jau su gidu ir užsakytu autobusiuku nuvykom į beždžionių šventyklą, o vėliau aplankėm Durbar skverą, kur vyko šventiniai pasirodymai. Tom dienom vyko kažkoks festivalis.

Kitą dieną mus nuvežė į vietą, kur vyksta aukojimai. Eidami į tą šventą vietą pakeliui matėm lyg ir ūkininkų turgelį, kur parduodamos daržovės, grūdai ir gyvuliai (ožkos ir vištos). Atėję pamatėm būrį žmonių, laukiančių gyvoje eilėje kada galės paaukoti dievams kokoso riešutų, ryžių ar kitų gėrybių. Pamatę kertamas vištų galvas, supratom kam parduoda tuos gyvulius.. Grįžtant matėm vedamas ožkas ir tikrai nesmagu žiūrėti, kai žinai, kad tuoj dievams bus pralietas tų gyvuliukų kraujas... 

Vėl beždžionių šventykloje.

Katmandu Durbar skveras - karališkų rūmų aikštė.

Po pietų nuvykom į mirusiųjų kremavimo vietą. Ant upės kranto deginami lavonai, o po to pelenai barstomi į šventą upę. Prieš tai mirusįjį paguldo taip, kad kojas skalautų upės vanduo - induistai mano, kad taip nuplaunamos nuodėmės.

Čia pat tarp šventyklų laksto beždžionės.

Kitą dieną lankom didžiausią budistų Stupą Katmandu.

Sekantis miestas, kurį aplankėme - Patan. Šis miestukas yra šalia Katmandu. Mažesnis ir jaukesnis miestukas. Šventyklos atrodo išties įspūdingai.

Bhaktapur. Pats švariausias ir didžiausią įspūdį palikęs senovinis Nepalo miestas. Tikrai būtina aplankyti! Įėjimas į miesto senamiestį kainuoja ~7 eur (vietos kainom tai brangu), bet tikrai verta išleisti tuos pinigus, kad pamatyti nuostabias šventyklas, karališkus rūmus ir įvairias religines skulptūras.

Nagarkot. Tai mažas kaimelis apie 30km nuo Katmandu. Kaimas įsikūręs ~2km viršūnėje iš kur atsiveria nuostabi Himalajų panorama. Pavažiavus šiek tiek už kaimo prie karinės bazės kalno viršūnėje yra bokštelis, iš kur, esant giedram dangui, matosi snieguotos 8 km aukščio Himalajų viršūnės. Deja, kai mes ten atvykom vakare, kalno viršūnė buvo debesyje, todėl nieko išvis nematėm. Kitą rytą kėlėmės 4 val, kad dar prieš auštant nuvykti į tą pačią viršūnę. Oras vėl buvo prastas, bet jau matėsi bent artimiausi slėniai. Mūsų džiaugsmui keliolikai minučių prasiskyrė debesys ir buvo išlindusios įspūdingos Himalajų viršūnės.

Į Nagarkot'ą atsivežėm dviračius. Buvo suplanuota, jog važiuojant atgal leisimės su dviračiais. Kitą rytą patraukėm į Panauti miestą. Kas sėdo ant dviračių, kas į autobusą.

Panauti. Turistų ne taip gausiai lankomas, bet vertas dėmesio nedidelis miestukas Katmandu slėnyje. Tiesa sakant, norint surasti šventyklas šiame mieste reikia šiek tiek pavargti. Mes be gido jų patys taip ir neradom :) tačiau išvydę tikrai nenusivylėm.

Paskutinioji aplankyta šventykla - Changu Narayan.

Paskutinę dieną Katmandu aplankėm dar vieną objektą iš "lonely planet" sąrašo - Park of Dreams. Viduryje miesto uždarame kieme už aukštos tvoros įrengtas unikalus parkas. Toks tykus ramus gamtos kampelis purviname mieste. Čia vietoje gali pasiimti čiužinuką su pagalvėm ar tiesiog išsidrėbti ant suoliuko ir drybsoti nors ir visą dieną.

Sudie Nepale. Paskutiniai vaizdai kylant lėktuvu skrydyje į Delį.

Tuk tuk Indija.

Atskridom į Delį gerokai po pietų. Mūsų jau laukė viešbučio taksi automobiliai. Važiavom į viešbutį jau tamsoje, todėl nelabai ką pakeliui ir pamatėm, bet vairavimo kultūrą pajutom kaipmat :) Nors gatvėse ir sužymėtos eismo juostų linijos niekam ten jos nesuprantamos ar neįdomios. Visi važiuoja bet kaip, lenda, lenkia, pypina, košmaras...

Viešbutyje mus iškart gan maloniai pasitiko. Viešbučio nešikai jau tokie mandagūs ir paslaugūs :) už 100 rupijų atrodo ir patį iki kambario nuneštų :)

Vakare turėjom šiek tiek nemalonų akimirkų restorane. Mūsų viešbučio administratorius mums parekomendavo netoliese esantį restoranėlį, priklausantį tam pačiam viešbučių tinklui. Savo kambariuose radom jo meniu su kainomis ir įrašu, kad užsisakant pačiame restorane taikoma 20% nuolaida. Pirmas įspūdis buvo neblogas, meniu gan įvairus. Užsisakėm alaus nors jo valgiaraštyje ir nebuvo, tačiau mums pažadėjo atnešti jį buteliuose tiesiai iš parduotuvės. Užsisakę ėmėm laukti. Pradėjo nešti patiekalus ir dėti bet kur ant stalo. Daugelis mūsų nelabai ir žinojo kaip atrodys tie patiekalai, žinojom tik pagrindinius ingridientus, o ir tai ne visi. Iškart kilo sąmyšis kur kieno patiekalas. Pasirodė, kad vieniem pakišo visai ne tuos patiekalus, kitiems bandė atiduoti patiekalus, kurių atsisakė draugai, likusiems bandė įpiršti tai, ko išvis nieks neužsisakinėjo. Žodžiu, po nedidelės sumaišties jau visi turėjo tai ką buvo užsisakę, žinoma ne be restorano nuostolio dėl keleto nereikalingų patiekalų ar patiekalų, kuriuos teko pakeisti. Kai atėjo laikas mokėti, mes pasitarę paprašėm atskirų sąskaitų, kad nekiltų nesusipratimų, nes iš aptarnavimo lygio jau supratom, kad gero čia nelauk. Padavėjas aišku ilgai protestavo, kad atskirų sąskaitų padaryti negali, bet kai mes kategoriškai atsisakėm vienos bendros jam teko nusileisti. Ir tada prasidėjo... į sąskaitas prirašė neteisingus patiekalų kiekius ar visai ne tuos patiekalus, kainas surašė ne tokias kokios nurodytos meniu ir aišku nepritaikė mums priklausančios nuolaidos, alaus kaina išaugo vos ne dvigubai nuo to ką buvom sutarę pradžioje, nes valgiaraštyje alaus išvis nėra. Akivaizdu, kad norėjo atsigriebti už patirtą nuostolį. Teko pašnekėti ir su restorano valdytoju. Na mes aišku bandėm nenusileisti, bet gavosi kažkoks kompromisas.  Žodžiu pirmas vakaras Delyje, o vakarienė gavosi nekokia...  

Kitą rytą atėjus ten pat pusryčiauti padavėjas vis dar bandė iškaulyti pinigų sakydamas, kad mes nesumokėjom už geriamą vandenį, kuriuo mus vaišino tik atėjus į restoraną, nors mes jo net neužsakinėjom :) aišku jis nieko nepešė.

Turėjom visą dieną Delyje. Vėlai vakare, tiksliau jau po vidurnakčio mūsų skrydis į Maskvą. Viešbutyje iš vakaro buvom užsisakę transportą su vairuotoju visai dienai, kuris vežiotų mus po lankytinus objektus. Taigi iš ryto iškeliaujam pasižvalgyti po miestą.

Pirmiausia aplankėm Jama Masjid mečetę. Einant į ją praėjom keletą gatvelių kur vietiniai tiesiog gyvena gatvėje. Toks jausmas eini lyg pro žmonių miegamuosius... Vienas - valgo, kitas - vos ne kakoja, vaikai - basi purvini laksto, o virš galvos skraido maitvanagiai.

Raudonasis fortas.

Delio triumfo arka.

Kitas mūsų aplankytas objektas - Humayun's Tomb mauzoliejus. Jis įkurtas dideliame įspūdingame parke, kuris apjuostas mūrine tvora, viduj daug baseinų ir fontanų, sujungtų per visą teritoriją išvedžiotais kanalais.

Induistų šventykla - Laxminarayan Temple. Prieš patenkant į šventyklą turėjome nueiti į užsieniečių kambarėlį, ten apsauginis surinko mūsų mobilius telefonus, fotoaparatus ir pan. ir sudėjo į saugyklėlę. Tuo pačiu čia reikėjo palikti ir batus, nes viduj vaikštoma tik basomis.

2010 m. spalio 2 d. mes jau Rygoje. Liko tik įsėsti į autobusą, nuvešianti mus į Vilnių.

Žygis baigtas.

Reziumė:

Turistinis rudens sezonas Nepale prasideda spalį ir geras oras išsilaiko iki lapkričio  pabaigos. Mes įsitikinom savo kailiu, kad rugsėjo mėnuo ne pats tinkamiausias metas vykti į kalnus ar į kalnų upes. Rugsėjį vis dar pasitaiko lietaus, todėl upės dar patvinusios, o aukščiau kalnuose susitelkę debesys, todėl įspūdingų panoramų nesitikėkit. Šiemet dar kaip tyčia anot vietinių užsitesė lietūs. Katmandu teko girdėti, kad tuo metu, kai mes plaukiojom, grupė amerikiečių visą savaitę Anapurnos treku ėjo debesyse tikrąją žodžių prasme.

Sun koshi tokiu metų laiku virtusi galinga sraunia upe. Daugumoj vietoj slenksčių mums pasitaikė tik didžiulės galingos bangos, vietomis siekiančios iki ~5m aukščio. Dviviečiams katamaranams buvo gan "linksma", kai tuo tarpu didžiausias mūsų keturvietis per visas bangas plaukė kaip tankas :).

Jeigu rasite 6 kategorijos upės aprašymą (pvz.: Bhote koshi ar Tama koshi) patikrinkite kokiu metu vyko plaukimas. Mes turėjom lapkričio gale vykusio plaukimo aprašymą šešiukinėm upėm, kuris visiškai netiko plaukiant rugsėjį. Lietaus sezono metu 6 kategorijos upėmis Himalajuose plaukti NEGALIMA ir PAVOJINGA GYVYBEI!

Gamta Nepale fantastiška. Žmonės Nepale draugiški, svetingi ir tikrai dažniausiai besišypsantys :) Šalis neturtinga ir žmonės čia gyvena gan vargingai, tačiau jie džiaugiasi tuo ką turi. Jeigu norite sočiai prisivalgyti ryžių Nepalas tikrai tam tinkama vieta!

Nepalo žemėlapis:

Upės sun Koshi žemėlapis su pažymėtais slenksčiais.

Bhote koshi ir Tama koshi upių techninius aprašymus rusų kalbą, kuriais mes vadovavomės rasite čia. Apie Sun koshi galite paskaityti rusų turistų ataskaitoje arba brošiūroje anglų kalba. Trumpi aprašymai apie pagrindines Nepalo kalnų upes.