2011 m. liepos 29 d. iš Vilniaus geležinkelio stoties išvykstame į Maskvą. Tą dieną išvykome šešiese, nes likę šeši žygio draugai išvyko keliomis dienomis ankščiau. Jie visą kelią vyks su traukiniu, o mes traukiniu keliaujame tik iki Maskvos, toliau skrisime lėktuvu į Irkutską ir iš ten vėl traukiniu iki Ulan-Ude.

Į Maskvą atvykstame anksti ryte. Priduodame daiktus į saugyklą geležinkelio stotyje ir metro važiuojame į raudonąją aikštę. Mūsų lėktuvas tik vakare, todėl turim laiko pasižvalgyti po miestą. Dieną labai karšta - virš 30oC. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad prie Lenino mauzoliejaus visiškai nėra eilės. Neplanavome ten eiti, bet kai pamatėm, kad taip nesudėtinga patekti nusprendėm pasižiūrėti. Kai priėjom prie vietos kur matėm kaip žmonės patenka į aptvertą mauzoliejaus teritoriją, policininkė mums parodė, kad įėjimas iš kitos pastato pusės. Apėję pastatą supratom smarkiai klydę :) prie įėjimo driekėsi ilgiausia turistų eilė... Net nesvarstę patraukėm savo keliu. Nenorėdami daugiau kepti lauke ant saulės nusprendėm susirasti ramią vėsią vietelę, kur galėtume papietauti ir atsigaivinti. Visai netoli raudonosios aikštės yra tokia kavinukė "Mu-mu". Čia ganėtinai nebrangu ir svarbiausia vėsu. Praleidom ten keletą valandų ir grįžom atgal į stotį pasiimti daiktų. Iš ten su Aeroexpres traukiniu nuvykome į "Šeremetjevo" oro uostą.

Į Irkutską atskridome ankstyvą sekmadienio rytą. Miestą gaubė tyla ir ramybė, tvyrojo nuostabus rūkas...

Buvome pavargę ir neišsimiegoję. Kai atskridome, lietuvišku laiku dar buvo tik 23 val vakaro, o čia jau ankstus rytas 5 val. Kai kas lėktuve šiek tiek pasnaudė, o kitiems ir tai nepavyko. Tomas su Pavelu sėdėjo tarp mažų vaikų, kurie kartais taip skardžiai pravirkdavo choru, kad ir norėdamas neužmigsi.. Iš oro uosto patraukėm tiesiai į geležinkelio stotį. Saugykloj palikom kuprines ir išėjom pasidairyti į miestą. Bandėm surasti veikiančią kavinę, bet tokį ankstyvą rytą niekas dar nedirbo.

Su tramvajumi nuvykome į centrinę turgavietę. Čia apsipirkome maisto žygiui. Kiekvienas turėjo iš anksto bendrai sudarytą maisto sąrašą, pagal kurį turėjo asmeniškai kažką nupirkti.

Po turgaus papietavome - valgėme "pozų" (vietiniai koldūnai). Kadangi Irkutske kaip ir nėra ką žiūrėti nusprendėm ieškoti kokios ramios vietelės pailsėti. Miesto centre prie upės "Angara" aptikome gan jaukų parkelį. Tik sugulę po medžiais iškart visi nulūžome :) pramiegojom gerą pusdienį, kol mus pažadino aplinkinis šurmulys. Tą dieną vyko kažkokia jūreivių šventė. Susirinko daug jaunimo, garsiai grojo muzika, pakrūmėm šlaistėsi įkaušę jūreivėliai. Pavakarę grįžom į geležnkelio stotį ir 22 val išvykome į Ulan-Ude.

7 val ryte išlipome Buriatijos Respublikos sostinėje Ulan-Ude.

Mūsų žygio draugai atvyko apie 10.30 val. Jie keliavo iki čia iš Lietuvos traukiniu net keturias paras.

Ulna-Ude privalėjome atsiimti iš Rusijos Federalinės Saugumo Tarnybos (FST) leidimus į pasienio zoną, kurie buvo užsakyti iš Lietuvos dar gegužės mėn. Pora valandų teko pralaukti prie FST vartų, tačiau leidimus sėkmingai gavome.

Apie 11 val turėjo atvažiuoti mūsų iš anksto užsakytas autobusiukas, su kuriuo turėjome vykti iki Zakamensko. Kaip sako rusai: "Vastok delo tonkoje"... Automobilis atvyko pavėlavęs keturias valandas. Daiktus sukrovėm ant stogo, nes viduje ir taip buvo pakankamai ankšta - iš standartinių devynių vietų perdaryta į dvylikos vietų saloną. Maža to, kad vairuotojas smarkiai vėlavo dar ir susiginčijom dėl kainos. Iš anksto buvo sutarta 5500 rublių suma, o jis paprašė beveik dvigubai neva ankščiau suderėta kaina tik už keleivius, o mūsų turima manta ant stogo atrodė išties įspūdingai. Bandėm derėtis, bet numoję ranka nusileidom ir netrukus išvykome. Dar laukdami vairuotojo bešnekėdami supratom, kad trūksta vienos palapinės, todėl privalėjom pakeliui ją nusipirkti.

Tik pradėjus važiuoti ant pirmo posūkio pasigirdo "triokšt...". Apžiūrėjęs vairuotojas konstatavo, kad lūžo galinė lingė. Pora valandų vairuotojas blaškėsi po autodetalių parduotuves. Pakeliui nusipirkom ir trūkstamą palapinę. Netrukus atvykome į autoservisą.

Į pavakarę automobilis pagaliau buvo sutaisytas ir galėjome vykti toliau.

Iki gyvenvietės Verxniaja Ivolga (apie 30 km nuo Ulan-Ude) važiavome maždaug valandą. Gyvenvietė buvo beveik pakeliui link mūsų tikslo - Zakamensko m., todėl buvome iš anksto nusprendę aplankyti čia esantį Rusijos budizmo sostinę – šventyklą „Ivolginskij Dacan“. Ivolginskij Dacan – tai kompleksas iš 7 šventyklų, budizmo universiteto, lamų mauzoliejų, dvasininkų namų, bibliotekos, muziejaus. Čia įsikūrusi Rusijos budistų vadovo - lamos Pandito Chambo - rezidencija. Ivolginskij Dacan buvo atidarytas 1945 m. tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Ivolginskij Dacan garsus tuo, kad jame yra saugoma viena svarbiausia viso pasaulio budistų relikvija – lamos Dashi-Doržo Itigelovo negendantys palaikai. Žymus budistas įsakė atidaryti sarkofagą po 25 metų po jo mirties. Pasakojama, kad 1927 m. liepos 15 d. jis, sakydamas savo laidotuvių maldą, pasiekė transo būseną ir mirė lotoso pozoje. Jis buvo patalpintas į sarkofagą ir palaidotas. Kai 2002 m. sarkofagas buvo atidarytas, paaiškėjo, kad Itigelovo palaikai nesugedo. Šios mįslės mokslininkai negali paaiškinti.

Pasivaikščioję po šventyklą vykstame į Zakamenską. Atvažiavom vėlai vakare jau apie vidurnaktį. Mus pasitiko žmogus, su kuriuo buvo tartasi dėl rytdienos kelionės iki upės. Radome įkurtą laužavietę, išvirtų bulvių, šviežių agurkų ir pieno. Po ilgos ir varginančios kelionės tai buvo gan maloni staigmena.

Kitą ryta apie 7 val atvažiavo mūsų užsakytas GAZ 66. Susikrovėme daiktus ir vykstame link upės.

Apie 40 km iki "Bajangol važiuojame gan greitai normaliu keliu. Čia dar nusipirkom duonos ir vykstame toliau.

Kelias prastėja ir greitai vairuotojai stoja, kad uždėtų papildomas padangas. Su papildomomis padangomis ant ašies iš kiekvieno šono gaunasi po dvi padangas.

Važiuojame vaizdingu taigos slėniu. Oras gražus. Atostogos tik prasideda... :)

Kuo toliau tuo važiuoti darosi vis sunkiau. Važiuojame apipelkėjusiu keliu. Netrukus automobilis visiškai užklimpsta...

Su vairuotoju važiuoja trys pagalbininkai ir labai greitai suprantam kam. Du vyrukai iš kart nubėgo pjauti tvirto rasto, o likę du sausoje vietoje priešais automobilį iškasė griovį. Išvynioję automobilio gervę, vyrai apsuko trosą aplink rastą, kurį paguldė į iškastą griovį. Su gerve automobilis lengvai pats save ištraukė.

Automobilis klimpo visą likusį kelią. Judėjom gan lėtai, nes kiekvieną kartą kartojosi vis tas pats procesas - rasto kirtimas, griovio iškasimas ir tp.t. Mes dalį kelio važiavome automobilyje, dalį ėjome pėsčiomis, tiksliau klampojome per pelkynus.

Vakare likus keliems kilometrams iki perėjos skiriančios slėnį nuo upės sustojom prie upeliuko. Sugedo vairo stiprintuvas, o be to supratom, kad iki perėjos šviesoje nespėsim šiandien nusigauti. Vakare dalinamės maisto produktais.

Kitos dienos ankstų rytą keliaujam toliau. Vairuotojas apžiūrėjęs vietovę nusprendė važiuoti upelio vaga.

Netrukus privažiuojame perėją Berche-Daban (1816 m). Automobilis kyla beveik visą laiką naudodamasis gerve, o mes - pėsčiomis. 

Apie 11 val visi susirenka viršuje. Išsikraunam daiktus, atsisveikinam su vairuotojais ir ruošiamės toliau kelionę tęsti pėsčiomis.

Kelias žemyn iki upės nelengvas. Kiekvienas turi mantos maždaug po 45 kg. Kai kurie nusprendė nešti viską vienu kartu, kiti - palikti dalį daiktų viršuje ir užkilti antrą kartą į perėją. Žemyn iki upės pramintas keliukas. Takelis vingiuotas, vietomis status, su užvartom ir medžių šaknimis, pasitaikė ir nuobyryno. Mums teko nueiti apie 3 km. Su 45 kg ant pečių toks atstumas tikrai varginantis.

Sunkiausi buvo pirmi du kilometrai iki šaltinėlio. Pasiekę jį, visi gan ilgai čia ilsėjosi ir mėgavosi gaiviu šaltinio vandeniu. Paskutinis kilometras jau ne toks status. Miške ant takelio daug užvartų. Paskutinėje atkarpoje reikėjo brautis per krūmynus. Visi susirinkome apie 17 val gražioje aikštelėje ant upės kranto. Nusikalę ir išsekę, bet pagaliau mes prie upės!

Stovyklavietėj laužavietė dar šilta. Radom paliktą raštelį ant beržo tošies, kad čia buvo apsistoję keliautojai iš Tūlos.

Vakare palijo.

Kitą dieną liekam toje pačioje stovyklavietėje, nes turim pasigaminti rėmus katamaranams. Rėmus darom iš maumedžio ar eglės.

Vienam dviviečiui katamaranui reikia 7 dvimetrinių stiebų. Stiebas turi būti kuo lygesnis. Daugelis naudoja maumedį, nes jis nors ir sunkesnis, bet neturi tiek sakų kaip eglės. Nupjauta stiebą reikia nužievinti, nukapoti šakeles. Darydami rėmus užtrunkame iki pat vakaro.

Dieną upe pro mūsų stovyklavietę praplaukė grupė iš Minsko, o pavakarę tuo pačiu takeliu kaip ir atvykome mes, atėjo rusų grupė iš Permos. Pasirodo ne tokia jau laukinė ta Snežnaja.

Po pietų pradėjo lynoti ir taip iki pat vakaro. Vandens lygis upėje pastebimai kilo. Per naktį pakilo apie 20 cm.

Kitą rytą oras vėl gražus. Neskubėdami susiruošėm daiktus ir po pietų išplaukėm.

Tik išplaukus mus užklumpa lietus. Plaukiant vaizdai gražūs, vanduo ramus, bet lietus ilgainiui pabosta. Kartais pradeda pilti kaip iš kibiro... Po 3 val plaukimo stojam trumpam sušilti ir užkasti. Vienu metu oras lyg pradėjo taisytis, bet už posūkio vėl apsiniaukę. Debesys ant kalnų viršūnių kaip prilipę. Vakarop rūkas užslenka jau ir ant upės. Nerandam stovyklavietės ir vis plaukiam, nors jau pavargę. Aplenkę grupę iš Permos, už kelių šimtų metrų stojam kairiam krante. Vieta neypatinga, bet nuovargis paėmė viršų. Visi kiaurai permirkę ir sušalę. Sustojom apie 20 val, per dieną nuplaukę ~40 km.

Prieš statant palapines aikštelėje pirmiausia teko išrinkti raudonikius, kuriuos sėkmingai suvartojome vakarienės metu su grikių koše.

Prieš miegą visus katamaranus pririšome prie medžių, nes lijo be perstojo, todėl baiminomės, kad rytą laivų galime ir neberasti...

Visą naktį lijo. Keliamės apie 9 val. Vandens lygis pakilęs. Dangus apsitraukęs, bet jau nebelyja. Iš kart po pusryčių išplaukiam.

Plaukimas gan ramus. Gerai, kad palijus pakilo vandens lygis, nes vietomis upė visai negili. Praėjusią dieną plaukiant daug kur su katamaranais braukėm akmenuotą dugną, šiandien tokių vietų jau mažiau. Pasirodo pirmosios nedidelės rėvos. Po valandžiukės stojam ant kranto sušilti, nes visi sužvarbę. Užsikūrėm lauželį. Netrukus priplaukė grupė iš Permos ir mes perleidę jiems dar liepsnojantį laužą išplaukiam toliau.

Po valandžiukės prie nedidelio intako pamatėm grupę žygeivių, ant kranto kūrenančių laužavietę po krūva akmenų pirčiai. Truputį šnektelėję plaukiam toliau, bet už kelių šimtų metrų dešiniajame krante prie dar vieno intako stojam gražioje stovyklavietėje.

Besiruošiant pietums išgirstam šūktelint Aleksandrą nuo kranto. Pagavo pirmąją rimtesnę žuvį  - ~0,5 kg linokas (sibiro upėtakis). Po kelių minučių matom kaip traukia dar vieną ir dar vieną. Likę žvejai puola traukti savo meškerių.

Per porą valandų prigaudėm 5-7 kg žuvies - kiršliai ir upėtakiai. Didžiausi upėtakiai siekė iki 1,5 kg. Visi draugiškai išdorojo žuvį.

Netoli upės kranto miško paunksmėje stūkso keletas medžiotojų trobelių.

Po pietų oras pasitaisė ir mus vėl lepino saulutė. Vakarienei iš uodegų ir galvų virėm žuvienę, o likusias dalis kepėm keptuvėje, kurią buvom nusipirkę Irkutske. Miltuose išvoliota ir apkepta šviežia žuvis traškia plutele - kas gali būti gardžiau žygio metu...

Kitą dieną nusprendėm likti šioje žuvingoje stovyklavietėje dar vienai dienai. Oras šiek tiek subjuręs. Nelyja, tačiau pučia žvarbus šiaurys. Pasiskirstėm darbais - kas žvejoti, kas malkų pirčiai kirsti.

Per naktį vandens lygis nukrito. Ten kur vakar žvejojom šiandien jau buvo seklumos. Teko ieškoti kitų žuvingų vietų. Tomas su Pavelu persikėlė į kitą krantą, o Aleksandras ėjo krantu aukštyn palei upę ieškodamas tinkamų vietų. Nors šiandien žvejyba ir nebuvo tokia sėkminga, tačiau žuvies prigaudyta užtektinai.

Visą dieną Aleksandras budėjo prie kūrenamo laužo po pirties akmenimis kol jie tinkamai įkaito. Ant medinių rėmų uždengus audinį gavosi puikiausia pirtis. Buvom pasiruošę net ir beržinių vantų. Gerai įkaitus nebaisu šokti ir į ledinį upės vandenį.

Vakarienei vėl kepta žuvis ir žuvienė.

Rugpjūčio 8 d. rytas. Dangus apniukęs. Pusryčiai ir apie 11 val išplaukiam. Tik atsidūrėm ant vandens, prasigiedrijo ir išlindo saulutė. Už poros upės vingių Valdemaras jau rodo žvejams jo manymu tinkamas vietas žvejybai. Netrukus visi trys išsitraukia meškeres ir pradeda traukti linokus ir kiršlius. Taip po truputį neskubėdami ir plaukiam. Kas žvejoja, kas šiaip grožisi uolingais krantais.

Šiandien priplaukėm pirmą kategorinį slenkstį Nr. 13 "Slon". Įdomus slenkstis, maždaug 4 kategorijos sudėtingumo. Visi stojo apžiūrėti, bet netrukus plaukiam su daiktais. Tomas su Pavelu kažkur užsižvejojo, todėl vienas dvivietis praplaukęs lieka jų palaukti ir pasaugoti.

Už slenksčio praplaukus apie 1 km kairiajame krante stojam puikiai įrengtoje stovyklavietėje. Laužavietė su rastais aplink, medinis stalas su suoliukais, lygios vietos palapinėms. Kažkas pasidarbavo savo ir būsimų keliautojų patogumui. Išlipę ant kranto suskaičiavo dienos laimikį - lygiai 50 vnt. kiršlių ir linokų nuo 50 iki 500g.

Kadangi plaukimą baigėme gan anksti ir iki sutemų dar buvo toli, tai kiekvienas ieškojo sau malonesnio užsiėmimo. Kai kas net bandė žvejoti nuo kito kranto lyg mums dar trūktų žuvies :)

Algis sumeistravo žuvies rūkyklą. Ant įkaitusių žarijų dėjom daug žalių alksnio lapų, ant jų žuvį. Per 20 min žuvis puikiausiai išsirūko, o skonis tikrai dieviškas...

Vakarienei vėl kepta žuvis.

Kitą dieną pusryčiaujam 9 val. Naktis buvo giedra, todėl buvo šiek tiek vėsoka. Paryčiais pradėjo šiek tiek niauktis. Iš kart po pusryčių išplaukiam.

Keletas smagių ruožų ir greit priplaukiam slensktį "Kolibr" - 4 kat. Apžiūrėję plaukiam su daiktais po vieną. Už slenksčio paruoštos gelbėjimo virvės. Slenkstis ilgas. Plaukti reikia kaire puse, nes pradžioje per vidurį galinga "bačka". Gale slenksčio išsikišusi uola. Visi praplaukia sėkmingai.

Toliau plaukiam be sustojimų. Daugybė nuopylų ir nedidelių "bačkučių". Po pietų priplaukėm slenkst Nr. 57 "Vorota". Jis nesunkiai atpažįstamas iš dviejų didžiulių uolų, stūksančių abiejuose upės krantuose viena priešais kita.

Iš kart už "Vartų" sekantis slenkstis "Izvilistyj" - 4 kat. Smagus ištęstas slenkstis su posūkiu į dešinę. Valdas su Aleksandru visus pralinksmino užstrigę viduryje ant povandeninės uolos.

Už 500-700 m stojam kairiam krante prieš vieną rimtesnių šios upės slenksčių - „Myngulgolskij“ (5 s.k.). Nuo vieno kranto iki kito išsidėsčiusi akmenų sienutė kuri suformuoja lyg ežerėlį-kišenę dešinėje. Pagrindinis vandens kiekis išteka palei uolas kairėje, dešinėje tik keletas nedideliu pusiau matomų protakų. Apžiūra galima tik dešine puse, ten matosi nežymiai pramintas takelis, kuris greit atsiremia į uolas. Juo mes ir skubam apžiūrėti slenksčio. Kai mes priplaukėm tuo metu kaip tik slenkstį plaukė grupė iš Maskvos, kurią jau buvome ankščiau prisiviję. Apžiūrinėdami slenkstį kaip tik pažiūrim kaip sekasi mūsų kolegoms jį praplaukti. Atidžiai apžiūrėję slenkstį ir palikę saugą, po vieną katamraną plaukiam pirmąja pakopa.

Visi sėkmingai praplaukė. Toliau antroji to paties slenksčio pakopa, tačiau ją plaukiam jau be apžiūros. Du paskutiniai dviviečiai sugebėjo užšokti ant uolos viduryje tėkmės. Aleksandras bandė išlipti, kad nustumti laivą nuo uolos, bet jam nespėjus nieko padaryti upės tėkmė atplėšė laivą ir Aleksandras liko vandenyje. Greitai jis užsiropštė ir dvivietis sėkmingai plaukė toliau.

Už poros vingių stojam kairiajame krante smėlėtoj stovyklavietėje, priešais kurią kitame upės krante atsiveria nuostabi ir didinga uolėta siena. Čia suradom įrengtą laužavietę ir staliuką. Daug vietos palapinėms.

Plaukdami šiandien nežvejojome, todėl tik įsikūrę puolam žvejoti. Deja, bet šiandien su meškerėm visiškai nekimba... Netekę vilties prisiminėm, kad turim šiokį tokį tinklą, todėl nieko nelaukdami bandom jį pastatyti upės tėkmėje. Srovė gan stipri, todėl tinklas veliasi ir nenori gražiai išsitiesti... Iš trečio karto pavyko jį ištiesti, kaip mums pasirodė, tam tinkamiausioje upės vietoje, bet nuplaukdami pamatėm, kad per vidurį susisukęs, tačiau jau palikom kaip yra. Paliekam jį nakčiai ir einam vakarienės.

Šiandien Aleksandro jaunesniojo gimtadienis. Visi sveikinam įteikdami simbolišką dovanėlę. Vakarienė ir maloni vakaronė prie laužo. Diena pilna malonių įspūdžių.

Kitą ryta ilgai neužsibūnam ant kranto ir apie 11 val išplaukiam. Tiesa prieš tai ištraukėm visiškai susisukusį ir supintą tinklą, tačiau netuščią, o su laimikiu - net trys kiršliai ir vienas apie 0,5 kg.

Gan greitai pirmas šios dienos rimtas slenkstis "Pinokis" - 5 kat. Vieni praplaukė jį nesustoję, kiti trumpam stabtelėję taip pat sėkmingai įveikė šį slenkstį. Toliau plaukimas įdomus ir nenuobodus. Daug "pliosų" ir "šiverų". Vaizdai aplink gražūs, upė vingiuoja tarp uolėtų krantų.

Priplaukėm 6 kategorijos slenkstį-krioklį "Polet belki". Už staigaus kairiojo posūkio vanduo keliomis pakopomis krenta iš maždaug 10 m. aukščio. Vidutinis vandens kritimo kampas kairėje pusėje – apie 45 laipsniai. Sako, kad buriatai slenkstį pavadino būtent taip, nes vanduo krisdamas daug kartu mušasi į sienutes ir tai labai panašu kaip voveraitė lipa aukštyn dviem medžiais šokinėdama nuo vieno ant kito. Krioklyje vanduo krenta dviem protakom, tarp kurių aštri aukšta peleko formos uola. Didesnė dalis vandens krenta kairėje pusėje, o prie aukšto vandens užsipildo ir dešinė pusė.
Krioklys skaitosi praplaukiamas kairia protaka žemu ir vidutiniu vandeniu. Tačiau net ir esant tom sąlygom, bet kuris laivas patekęs į srovę tampa nekontroliuojamas ir tolimesnis likimas primena loteriją. Kiek mums žinoma, dabartiniu laiku praktiškai visi šį krioklį apsineša. Mes pasielgėme taip pat.

Žinojome, kad už krioklio yra 2 stovyklavietės. Pirmoji, mažesnė ir jaukesnė, kur keliose terasose lengvai tilpo visos 4 mūsų palapinės. Ji buvo iš karto už krioklio, už dešinio upės posūkio. Ją ir pasirinkome, nes ketinome plaukti pačius sudėtingiausius upės Snežnaja slenksčius „Žaba“ ir „Snežinka“. Kita didelė stovyklavietė aukštame dešiniajame krante buvo už 1-2 km. Ją paprastai renkasi tos grupės, kurios slenksčius „Žaba“ ir „Snežinka“ iškart apsineša. Tuo metu ši aikštelė buvo užimta kitos vandens turistų grupės.

Pasigrožėję kriokliu nužygiavom su kuprinėm į stovyklavietę. Nuo ryto 3 žmonės sirgo. Valdas apsinuodijo taip, kad net vėmė, o Viktoras su Algiu šiek tiek lengvesne forma tiesiog blogavo. Įsikūrę ligonius palikę ilsėtis stovyklavietėj, gryžom atgal prie krioklio katamaranų.

Arvydas su Jelena savąjį dvivietė nusinešė miško takeliu, o Valdemaras su Tomu pasirinko kaip jiems pasirodė trumpesnį ir lengvesnį variantą - nuleisti katamaranus nuo uolų žemyn iki upės ir patiems nusileidus juos nuplukdyti iki stovyklavietės. Kadangi daugiau nieks nenorėjo šlapintis, tai jiedu tokiu būdu pertempė tris likusius dviviečius.

Likusią dienos dalį tiesiog ilsėjomės, kas netingėjo ėjo žvalgyti žemyn upe šešiukinių slenksčių.

Rugpjūčio 11 d. Iškart po pusryčių apie 10 val nusprendėm apžiūrėti rimčiausius šios upės slenksčius "Žaba" ir "Snežinka" - abu 6 sudėtingumo kategorijos.

Pirmąjį slenkstį "Žaba" daugelis buvo rimtai apžiūrėję iš vakaro. Slenkstis yra už staigaus dešinio upės posūkio iš kart už trumpo greitos srovės ruožo uolėtame susiaurėjime. Prieš slenkstį – uola „Žaba“ (uola iš šono išties primena rupūžę), kurios aukštis 3-3,5 m. Upė čia dalinasi į tris protakas. Jei vakar žvalgybos metu patikimiausiai atrodė plaukimas kairiąja protaka, tai šiandien, šiek tiek nukritus vandens lygiui, plaukimas iš kairės jau neatrodė toks patrauklus. Po ilgų svarstymų ir „bačkų“ patikrinimo buvo nuspręsta plaukti pagrindine (vidurine) srove, tarp pačių didžiausių akmenų.

Pirmieji plaukia mūsų komandos profesionalai Viktoras su Valdemaru. Už slenksčio paruoštos 3 gelbėjimo virvės. Sėkmingai įveikia slenkstį, šiek tiek su katamarano šonu užkabinę uolas.

Toliau plaukia Arvydas su Jelena. Pirmasis praplaukęs dvivietis jau saugo iš vandens iškart už slenksčio. Sėkmingai praplaukus antrajam dviviečiui, jau ruošiasi trečioji įgula.

Tomas su Viktoru praplaukia švariausiai neužkabinę nei vienos uolos. Visi plaukusieji pasirinko centrinę protaką.

Toliau plaukia Valdemaras su Algiu.

Paskutinieji turėję plaukti Valdas su Aleksandru per raciją pranešė, kad prakiuro jų laivo sėdynės balionas, todėl jie užtruks klijuodami. Likusieji nieko nelaukdami eina žvalgyti sekančio dar sunkesnio slenksčio "Snežinka". Slenkstis - 300m žemiau „Žabos“, ilgis apie 400m. Pirmosios dvi pakopos – akmenų virtinės per visą upės plotį, kiekviena 3m perkryčio. Po to upė apspausta uolomis iki 4-5m perauga į putotą smarkiai susisukusį srautą.

Vakar, apžiūrint slenkstį nuo dešinio kranto, planavome „Snežinka“ plaukti iš kairės. Tačiau šiandien apžiūrint slenkstį iš kairės, paaiškėjo, kad plaukimas kaire puse būtų nemažiau komplikuotas, nei plaukimas dešine. Abiem atvejais nusimato kritimas tiesiai į labai galingą „bačką“ (ši „bačka“ yra galingiausia visoje upėje!). Vėl, patikrinus „bačkos“ stiprumą, buvo nuspręsta bandyti įveikti slenkstį, plaukiant palei dešinį krantą. Žinoma prieš įveikiant slenkstį pasirūpinta sauga.

Pirmas katamaranas valdomas Arvydo su Valdemaru su užduotimi susidorojo puikiai. Labai tiesiai užėjo ir sėkmingai „užsikabino“ „bačkoje“. „Bačka“ juos tik šiek tiek užlaikė. Toliau eilė Viktorui su Tomu.

Į slenkstį antrasis dvivietis įplaukė taip pat dešinia puse, tačiau šį kart ne taip sėkmingai ir katamaranas kaip mat padarė gražią "žvakę". Kylis atrodė įspūdingai. Laimė įgula sėkmingai išniro šalia laivo ir netrukus juos srovė išnešė į dešnįjį krantą tarp uolų. Čia jų jau laukė draugai, padėję ištempti ir apversti laivą. Jei po pirmojo sėkmingo praplaukimo visi atsiduso, tai po šio kylio vėl atsirado šioks toks nerimas...

Per raciją Valdas pranešė, kad jie jau baigė lopyti laivą ir pasirengę plaukimui. Valdemaras su Algiu pakilo aukščiau prie palikto dviviečio ir pasiruošė saugoti paskutinį plauksiantį dvivietį. Sėkmingai praplaukę Valdas su Aleksandru nuėjo žvalgyti sekančio rimto slenksčio, o Valdemaras su Algiu net neišlipę iš vandens nuplaukė įveikti "Snežinkos"!

Trečioji įgula įplaukė į slenkstį beveik per centrą į pačia didžiausią "bačką", tačiau tai jiems nesukliudė sėkmingai jo įveikt. Visi atsiduso... Vakare dar ilgai diskutavom, kodėl antrasis plaukęs katamaranas apsivertė, o pirmas ir trečias įveikė sėkmingai. Nusprendėm, kad priežastis turbūt ne viena - šiek tiek sėkmės, šiek tiek daugiau technikos, negalima atmesti ir galimybės, kad upė pulsuoja ir niekad nežinai kaip pataikysi į "bačką".

Atėjo eilė paskutiniajam dviviečiui.

Dvivietis nesėkmingai įplaukė į slenkstį priekiu užkabinęs dešiniajam krante stūksančius akmenis. Šonu įkritus į "bačką" laivas kaip mat apsivertė. Šį kart ne taip sėkmingai įgula atsiskyrė nuo katamarano. Valdas besiversdamas su šonu stūktelėjo į uolas. Įgula išlipo dešinėje, o dvivietis nuplūduriavo upės centru. Iš vandens saugojęs katamaranas nusivijo apversto laivo, o likę draugai padėjo išsiropšti Valdui su Aleksandru į krantą.

Įveikę sudėtingiausią upės ruožą, įgulos nuplaukė kelis šimtus metrų žemyn upe iki stovyklavietės dešiniajame krante kur buvo įsikūrusi kita keliautojų grupė. Kaip tik išlipom į krantą oras subjuro ir netrukus prapliupo smarkus lietus. Plaukimą baigėm pačiu laiku. Katamaranus palikom ant kranto, o patys susiruošėm atgal aukštyn upe į savo sovyklavietę. Kol ėjome iki savo stovyklavietės lietus mus negailestingai skalbė, tačiau priėjus dangus vėl prasigiedrijo ir nuotaika vėl puiki. Šiandien jau niekur nebeplauksime. Pietūs ir poilsis. Visą vakarą tauškėm apie nusisekusią dieną prisimindami ir kylius ir sėkmingus praplaukimus.

Kitą rytą keliaujam su daiktais miško takeliu prie mūsų vakar paliktų katamaranų. Pakeliui dar tenka panešėti keturvietį, kuris šešiukinių slenksčių neplaukė.

Susikraunam kuprines ir plaukiam toliau. Visus tolimesnius slenksčius, išskyrus slenkstį „Seraja jamka“, plaukėme be žvalgybos. Upės atkarpoje po slenksčio „Snežinka“ „bačkos“, rėvos ir kitos kliūtys buvo galingos, tačiau plaukimo linija pakankamai aiškiai matėsi nuo vandens.

Po slenksčio Nr. 99 parsideda kanjonas „Krasnyj“. Jame regėjome labai gražias „Plachushije skaly“ (verkiančias uolas). Toliau buvo dar vienas kanjonas – „Mrachnyj“. Abu kanjonai nepaprastai gražūs. Uolos abiejuose krantuose stačios ir aukštos, siekiančios iki 15m. Nuo uolų varva ir spindi šaltinio vanduo. Kanjono „Mrachnyj“ pabaigoje į upę iš dešinės įteka nedidelis upelis - krioklys. Iki slenksčio Nr. 112 „Seraja jamka“ eina visa eilė galingų rėvų-slenksčių, srovė turi nemažą greitį. Žinodami, kad slenkstis Nr. 112 yra rimta kliūtis, sustojome jį apžiūrėti. Apsižvalgę netrukus išplaukėme ir visi sėkmingai įveikėme kliūtis.

Kelios rėvos po slenksčio „Seraja jamka“, ir kalnai pasitraukė, upė išplatėjo, plaukimas tapo visai nesudėtingu. Apie 14 val. pamatėme dešiniajame krante puikų paplūdimį ir stovyklavietę. Sustoje apžiūrėti nutarėme toliau šiandien neplaukti. Iki intako Selenginką liko apie 1 km.

Gan greitai išgirdom ir pirmuosius civilizacijos garsus - aukštyn upe plaukė kateris. Neužilgo jis praplaukė atgal žemyn upe, bet jau su sumažėjusia įgula. Po valandžiukės matom kaip laivas vėl grįžta aukštyn upe. Nusprendėm, kad taip plukdomi turistai pasigrožėti nuostabiais kanjonais, kurios mes irgi dieną praplaukėm.

Po pietų Viktoras, Aleksandras ir Tomas iškeliavo pasigrožėti ežeru „Sobolinyje ozera“. Iki jo teko žygiuoti apie 7 km. Kelias sudėtingas ir varginantis, tačiau pasiekus tikslą visas nuovargis išgavaravo. Liko tik grožėtis nuostabiu kalnų ežeru.

Tuo tarpu likusieji stovyklavietėje deginosi, maudėsi ar žvejojo.

Rugpjūčio 13 d. rytą pliaupė lietus... Iš palapinių išsiropštėme tik apie puse vienuolikos, kai jau atsibodo miegoti, o lietus taip ir nenustojo. Šiandien turim nusigauti iki Vydrino miestelio, įsikūrusio peiatvakarinėje Baikalo pakrantėje. Jaunimas labai nori pirmą kartą pamatyti Baikalą tuo tarpu jį mačiusieji atkerta, kad ši Baikalo pusė neįspūdinga, o dar esant tokiam orui nebus ten ką veikti. Buvo siūlymų palaukti vakaro kol nurims lietus, tada išplaukus išsilaipinti pačiame Vydrino miesto centre šalia geležinkelio, kad kitą rytą nereiktų toli keliauti iki traukinio. Šiek tiek padiskutavę visgi nusprendėm nelaukiant plaukti iki Baikalo pakrantės. Pradžioje plaukimas buvo gan varginantis dėl stipraus vėjo ir lietaus. Kuo arčiau Baikalo tuo darėsi šviesiau ir pagaliau visiškai prasigiedrijo, o už nugarų matėsi kaip debesys lyg prikibę už kalnų viršūnių laikosi virš mūsų buvusios stovyklavietės.

Išsilaipinome prie upės žiočių iškyšulyje ant nuostabaus Baikalo kranto. Vaizdai buvo tiesiog fantastiški! Saulė plieskė aukštai danguje, skaidrus ežero vanduo tyvuliavo aplink ir driekėsi toli toli už horizonto.

Tradiciškai sėkmingo plaukimo pabaigoje išmaudomas žygio vadas.

Oras buvo idealus daiktų džiovinimui ir pakavimui.

Ant kranto sutikti žvejai pardavė šviežiai pagautos žuvies - Omulio, kurį mes sėkmingai išsikepėm vakare laužavietėje. Omulis sutinkamas tik Baikalo ežere, tad čia atvykus paragauti šios žuvies privalu. Visose gyvenvietėse aplink Baikalą parduoda rūkyto Omulio.

Visą likusią dienos dalį grožėjomės nuostabiais Baikalo pakrantės vaizdais...

Paskutinė bendra vakarienė, nes kitą dieną mes vėl suskilsime į dvi grupes - pusė grupės išlips Irkutske persėsti į lėktuvą, o likusiųjų laukia ilga kelionė traukiniu iki pat Vilniaus.

Kitą rytą susiorganizavome transportą iki geležinkelio stoties.

Štai čia Irkutske mūsų keliai ir išsiskyrė, tačiau neilgam, nes ateities žygiai mus vėl sujungs drauge...

Žygio Sneznaja ataskaita, techninis aprašymas, GPS koordinatės, žemelapiai:

Detalų vandens žygio V sudėtingumo kategorijos kalnų upe Sneznaja aprašymą rasite čia. Ataskaitoje aprašyti visi kategoriniai slenksčiai, nurodytos jų GPS koordinatės, pridėti mūsų naudoti vietovės ir upės žemėlapiai. Tikimės, kad čia rasite naudingų patarimų ir nuorodų planuojant žygį šia upe.

Upės Sneznaja vietovės ir upės slenksčių žemėlapiai: